IŠ NBA UŽKULISIŲ: "flopinimo" fenomenas NBA arenose I dalis

Foto: Lisa Blumenfeld/Getty Images Sport

Turbūt daugelis NBA krepšiniu besidominčių žmonių bent viena ausimi girdėjo apie šią savaitę kilusį žodžių mūšį tarp Fynikso „Suns“ vidurio puolėjo Shaquille‘o O‘Nealo bei buvusio jo trenerio, dabartinio Orlando „Magic“ stratego Stano van Gundy. Nieko negirdėjusiems primenu, kad ginčas įsiliepsnojo po antradienio susitikimo tarp „Magic“ ir „Suns“, kuomet trečiajame kėlinyje Sh.O‘Nealas griūdamas bandė išprovokuoti pražangą prieš verpstę dariusį Dwightą Howardą. Kitose rungtynėse tai būtų įprastas epizodas, nes tokių griuvinėjimų pasitaiko kasdien, tačiau S.van Gundy šis veiksmas užkliuvo, kadangi taip žaidė Sh.O‘Nealas - žmogus, kuris visą savo karjerą (taip pat ir pastrąjį sezoną) nuolat kaltino varžovus vaidyba ir nesąžiningu žaidimu. Visa tai paskatino parašyti apie tai, apie ką parašyti norėjosi jau seniai, tai „flopinimo“ fenomenas NBA arenose.

 

Flopinimo fenomenas

Apsisprendęs rašyti šia tema, susidūriau su ta pačia problema, kaip ir rašydamas apie “trash talking’a” – lietuvių kalboje nėra nusistovėjusio atitikmens šiems reiškiniams. Turbūt sutiksite, jog žodis “vaidyba” ne visiškai atskleidžia šio žaidimo elemento esmę, o tiesioginis angliško veiksmažodžio “flop” vertimas – “drebtelėti”,” šliumptelti” yra dar toliau nuo tiesos. Todėl, ko gero, bus paprasčiausia ir šiuo atveju naudoti terminą originalo kalba.

Prieš pradedant nagrinėti flopinimą, reiktų pabandyti apibrėžti ką jis iš principo reiškia. Taigi, flopinimas – tai sąmoningai atliekami krepšininko veiksmai, bandant sustiprinti kontakto įspūdį su varžovu ir įtikinti rungtynių teisėją, kad kontakto iniciatorius yra būtent varžovas. Yra labai plona linija tarp įtikinamo flopo ir geros gynybos, pvz. situacija, kai žaidėjas užsiima gerą poziciją prieš į greitą puolimą bėgantį žaidėją ir šis nesugebėdamas pakeisti krypties įsirėžia į besiginantį krepšininką, kiekvienąkart bus traktuojama skirtingai.

Šie dalykai yra betarpiškai susįję, nes beveik visi pripažinti lygos gynybos specialistai šią taktiką naudoja, tiesiog vieni tai daro dažniau ir/arba įtikinamiau nei kiti. Tiesa, ši taisyklė nebūtinai galioja atvirkščiai – t.y. ne visi floperiai laikomi gerais gynybos specialistais.

Flopai yra vertinami dvejopai – daugeliui trenerių imponuoja tokie auklėtinių veiksmai, nes jie padeda praleisti mažiau taškų į savo krepšį, arba priverčia susirinkti pražangas varžovų lyderius. Komandos gerbėjai floperį veikiau pavadins kietai žaidžiančiu krepšininku, nebijančiu pakišti savo kūno po traukiniu, nei pripažins, kad jis žaidžia nesąžiningai, tačiau lygiai taip pat niekins ir flopperiais vadins kitų 29-erių komandų žaidėjus, nevengiančius naudoti šios praktikos.

Galima sutikti dėl vieno dalyko – siekiant išties įtikinamai flopinti reikia turėti didelį talentą. Tiesa, dar vienas dalykas – flopinimas yra nesąžiningas žaidimo elementas ir nešvaraus žaidimo dalis. Mano nuomonė šiuo atveju vienareikšmė.

Reiškinio priešistorė

NBA lygoje labai guvus požiūris, kad flopinimas į lygą atėjo kartu su žaidėjais iš Europos ir šiuose žodžiuose yra daug tiesos. Vis dėlto, nors europiečiai šį reiškinį ir padarė itin svarbia žaidimo dalimi, jie nebuvo flopinimo pradininkai  lygoje.  Tiesa ta, kad visa tai egzistavo dar iki prasidedant didžiąjai “europiečių invazijai” 10-ame dešimtmetyje. Veiksmai ar pražangos „pardavimas“ visuomet buvo žaidimo dalis, tačiau anksčiau šie dalykai buvo kontroliuojami ir  praktiškai neturėjo įtakos rungtynių baigčiai. Iki 8-9 dešimtmečių sandūros lyga buvo daugiau mažiau „švari“ nuo tokios praktikos. Neprisistatęs NBA gerbėjas iš užsienio dabar su nostalgija prisimena šiuos „neflopinimo“ laikus:

„Neapsikentęs dviejų varžovo bandymų išprovokuoti pražangą puolime, įsiutęs D.Cowensas (žymus, 8-ame dešimtmetyje žaidęs  NBA vidurio puolėjas ir buvęs treneris) dilbiu parbloškė Hiūstono ekipos gynėją, priversdamas jį išslysti į žiūrovų tribūnas. Tuomet pribėgo prie rungtynių teisėjo ir užrėkė: „Štai čia yra sup..ta pražanga“. Šiais laikais jis būtų pašalintas dešimčiai rungtynių, tuomet? Išmestas iš rungtynių. Ir viskas.“ Atrodo anksčiau krepšinio aikštelėse išties buvo žaidžiamas žaidimas, kurį galima pavadinti „tikru vyrišku žaidimu“..

Iš dabar jau karjeras baigusių krepšininkų, praktiškai visuose šaltiniuose minimos 4 tos pačios pavardės, kurie gali didžiuodamiesi save vadinti "flopų" tėvais. Beje, iš jų net 3 žaidėjai yra amerikiečiai.

Billas Laimbeeras (1980-1994 m.): jeigu jis nebuvo blogiausias iš 9-ojo dešimtmečio Detroito “Blogųjų vyrukų”, tai neabejotinai buvo pats nekenčiamiausias. Nevengdavęs itin grubiai prasižengti prieš varžovus, šis vidurio puolėjas krisdavo it pašautas net  po lengviausių oponentų prisilietimų. B.Laimbeeras nesistengdavo savo juodųjų darbelių daryti užkulisiuose, krepšinio aikštelėje jis juos naudodavo dažnai ir prieš visus, paprastai išvesdavęs savo varžovus iš kantrybės. Yra mušęsis su tokiais žaidėjais kaip Larry Birdas, Bradas Daugherty, Charles Barkley, o Michaelą Jordaną bei Robertą Parishą taip išvedė iš pusiausvyros, jog šie nesusilaikė neužvožę Billui į veidą.

Dennisas Rodmanas (rungtyniavo 1986-2000 m.): dar vienas iš Detroito “blogųjų vyrukų” nuo pat pirmų sezonų užsirekomendavo kaip vienas geriausių gynybos specialistų lygoje. Tiesa jo vaidybiniai sugebėjimai ėmė ryškėti vėlesniame karjeros etape – žaidžiant San Antonijaus “Spurs”, o ypač Čikagos “Bulls” komandose. Flopinimą jis derindavo su nenutrūkstamu “trash talkingu”, taip dažnai priversdavęs priešininką visiškai prarasti savo veiksmų kontrolę.

Reggie Milleris (1987-2005): buvo iki tobulybės ištobulinęs flopinimą puolime. Pastoviai papirkdavo arbitrus, po metimo išskėsdavęs rankas ir kojas, o neretai dar ir įspirdamas gynėjui bei taip sudarydamas kontakto įspūdį. Prisimenant, kad R.Milleris buvo vienas geriausių baudų metikų NBA istorijoje, galima neabejoti, kad šie gabumai gynėjui padėjo uždirbti ne vieną tūkstantį taškų.

Vlade Divacas (1989-2005 m.): legendinis serbų vidurio puolėjas NBA lygoje neretai vadinamas didžiausiu visų laikų flopperiu. Ilgamętis NBA vidurio puolėjas Ervinas Johnsonas jį tuomet apibūdino taip: „Jis čiups tau už marškinėlių, griebs už rankos, tuomet kris aukštielninkas ir trenksis į žemę. Jis turėtų gauti Oskarą geriausio aktoriaus kategorijoje. Įveiktų patį Jacką Nicholsoną.“

II-oje dalyje apžvelgsiu šių laikų flopinimo taktiką, ir  pagrindinius floperius, tarp kurių bus ir nemažai netikėtų vardų..