Iš Šveicarijos - į jaunimo rinktinę

Sekmadienį baigusi grupės varžybas Lietuvos vaikinų (iki 20 metų) rinktinė toliau kovoja Europos pirmenybėse Čechove.

"Jeigu lydės sėkmė, į Lietuvą iš Rusijos parvešime aukso medalius", - viliasi Rolandas Alijevas.

Prieš porą metų 192 cm ūgio įžaidėjas kartu su Kauno "Žalgirio” dubleriais laimėjo Eurolygos jaunimo komandų turnyrą ir buvo pripažintas naudingiausiu šių varžybų finalo žaidėju.

Nors po to A.Sabonio krepšinio mokyklos auklėtiniui neatsirado vietos Lietuvos ekipose, šią vasarą iš Šveicarijos grįžęs namo jis vėl nustebino šalies jaunimo rinktinių trenerius.

- Rolandai, kur buvai dingęs?

- Pastarąjį sezoną žaidžiau Šveicarijoje, "Boncourt” klube.

Esu laimingas, kad po ilgesnės pertraukos vėl galiu padėti šalies rinktinei. Su savo bendraamžiais paskutinįsyk prieš ketverius metus dalyvavau Europos jaunučių pirmenybėse. Tuomet mūsų komanda, kuriai vadovavo treneris Ramūnas Butautas, Rygoje užėmė ketvirtąją vietą.

Noriu labai padėkoti jaunimo rinktinės treneriams, kurie vėl atkreipė į mane dėmesį.

Tikiuosi, kad šią vasarą teks atstovauti ne tik trenerio Rimo Kurtinaičio vadovaujamai dvidešimtmečių rinktinei. Po Europos čempionato iš visų jėgų stengsiuosi patekti ir į R.Butauto komandą, kuri dalyvaus pasaulio pirmenybėse Argentinoje.

Tikisi parsivežti auksą

- Kaip vertini vaikinų rinktinės galimybes Europos jaunimo pirmenybėse?

- Visi komandoje puikiai sutariame, todėl nuotaikos labai geros.

Manau, jog esame pakankamai stiprūs, kad į Lietuvą parveštume aukso medalius.

Mūsų komanda neturi aiškaus lyderio. Visi žaidžiame kaip vienas kumštis. Taškus per rungtynes pelno visi. Tai vienas iš svarbiausių mūsų komandos privalumų.

Rinktinėje netrūksta žaidėjų, sugebančių gerai pataikyti iš toli. Tuo Lietuvos krepšinio mokykla pasižymėjo visais laikais.

Galbūt mūsų komandai praverstų daugiau aukštaūgių, nes į Europos čempionatą negalėjo atvažiuoti nei Linas Kleiza, nei Martynas Andriuškevičius. Per lemiamas dvikovas galime turėti problemų kovodami dėl atšokusių kamuolių.

- Prieš Europos pirmenybes treneris R.Kurtinaitis neslėpė, jog komandos rezultatai labai daug priklausys nuo tavo žaidimo, nes rinktinė neturi daugiau lygiaverčių įžaidėjų.

- Aišku, visiems būtų lengviau, jeigu įžaidėjų grandis būtų stipresnė.

Jeigu reikės, rungtyniausiu visas rungtynes be keitimų. Kai pavargsiu, labai svarbu, kad atsirastų tinkamas žaidėjas, kuris galėtų pavaduoti mane. Tikiu komandos draugais.

- Prieš porą metų su "Žalgiriu” Barselonoje laimėjai Eurolygos jaunimo komandų turnyrą ir buvai pripažintas naudingiausiu šių varžybų finalo žaidėju. Kodėl po to palikai Kauną?

- Iš "Žalgirio" nesulaukiau tinkamo pasiūlymo.

Baigęs A.Sabonio krepšinio mokyklą norėjau kuo anksčiau pradėti profesionalo karjerą. Kai su "Žalgirio” dubleriais tapome LKAL čempionais ir nugalėjome Barselonoje, atsivėrė puikios galimybės išvykti svetur. Sulaukiau daug patrauklių pasiūlymų iš užsienio.

Aišku, visada norėjau padėti "Žalgiriui” ar atstovauti kitai Lietuvos ekipai. Būčiau laimingas, jeigu ateityje sulaukčiau stipriausių Lietuvos klubų dėmesio.

Amerikoje mokėsi brolis

- Dauguma tavo bendraamžių renkasi studijas JAV. Kodėl nesusiviliojai Amerika?

- Jau nuo šešiolikos metų turėjau pasiūlymų vykti į JAV. Tačiau Amerika manęs niekuomet netraukė.

Turiu brolį, kuris jau penkis metus gyvena ir žaidžia krepšinį už Atlanto. Dažnai kalbuosi su juo. Supratau, kad jauniems krepšininkams tobulėti labai geros sąlygos ir Lietuvoje.

Tik reikia pačiam stengtis išnaudoti visus šansus.

- Kodėl pirmąjį profesionalų kontraktą pasirašei su Vilerbano ASVEL?

- Po Eurolygos jaunimo turnyro gavau ne vieną pasiūlymą. Manimi domėjosi graikų, belgų ir vokiečių klubai.

Apsisprendžiau važiuoti į Prancūziją, nes Vilerbano klube sudarytos puikios sąlygos tobulėti jaunimui. Be to, ASVEL rungtyniavo Eurolygoje, jai atstovavo labai pajėgus įžaidėjas Shawnta Rogersas.

Nors šio juodaodžio amerikiečio ūgis - tik 163 cm, iš jo tikrai buvo ko pasimokyti. Shawnta man negailėjo patarimų.

Jau debiutavo Eurolygoje

- Nors su ASVEL net pavyko debiutuoti Eurolygos varžybose, dažniausiai visas rungtynes tekdavo praleisti ant atsarginių suolo. Dabar nesigaili, kad pasirinkai prancūzų klubą?

- Tikrai ne. Sutikęs priklausyti ASVEL, žinojau, kad taip ir bus.

Nors kartu su pagrindine komanda aikštėje praleidau nedaug laiko, žaidimo praktikos įgijau pakankamai, kai atstovavau Vilerbano klubo dublerių komandai.

Ji dalyvavo Prancūzijos lygos dublerių pirmenybėse. Todėl net galima teigti, kad vienu metu žaidžiau iš karto dvejose ekipose - ir dublerių, ir vyrų.

Niekuomet nepamiršiu debiuto Eurolygoje. Net pačiam buvo sunku patikėti, jog esu aikštėje greta ryškiausių žemyno žvaigždžių, nors vos prieš metus šias varžybas dar stebėjau tik per televizorių.

Nuo pat pirmosios dienos pajutau ryškų skirtumą tarp ASVEL ir tų treniruočių, kurias iki tol turėjau Lietuvoje, kai dar priklausiau "Žalgirio” dubleriams.

Krūviai buvo labai dideli, dirbome labai intensyviai. Užsienyje "palauk” nėra, čia visi kovoja už savo vietą. Po treniruotės kartais tekdavo išeiti net su krauju - bet tik taip ir gali tobulėti.

- Kodėl iš Eurolygos klubo jau kitą sezoną perėjai į Šveicariją, kuri tikrai negali girtis aukštu krepšinio lygiu?

- ASVEL siūlė iš karto pasirašyti trejų metų sutartį, tačiau sutikau likti tik metams. Norėjau pamatyti, kaip man seksis per pirmąjį legionieriaus sezoną.

Nusprendžiau persikelti į Šveicariją, nes norėjosi daugiau laiko praleisti aikštėje ir įgyti dar daugiau patirties.

Tikrai nesigailiu, kad pasirašiau sutartį su "Boncourt" klubu. Mūsų komanda dalyvavo FEL varžybose, gavau pakankamai minučių žaisti, o visą sezoną rungtyniaudamas su vyrais labai sutvirtėjau ir fiziškai, ir psichologiškai.

Nors dauguma mano, kad Šveicarijoje žemas krepšinio lygis, to anaiptol nėra. Jei LKL čempionate neliktų "Žalgirio" ir "Lietuvos ryto", geriausi Šveicarijos klubai galėtų drąsiai su kitais kovoti su dėl čempionų žiedų.

Šios šalies komandos kasmet stiprėja, nes šveicarų lyga pastaruoju metu pakeitė savo požiūrį į legionierius. Anksčiau buvo griežtai ribojamas užsieniečių skaičius, o dabar klubams leidžiama jų įsigyti vis daugiau.

Pajėgūs legionieriai kelia ir bendrą čempionato lygį.

- "Boncourt” laimėjo lygos taurę, tačiau nepateko į šalies pirmenybių finalą. Kaip vertini antrąjį savo sezoną užsienyje?

- Nesu iš tų krepšininkų, kurie įmeta daug taškų. Man daug maloniau atlikti gražų perdavimą.

Turėjome du gero lygio amerikiečius. Visas žaidimas sukosi aplink juos. Pagrindinė mano užduotis buvo sėkmingai vadovauti komandos žaidimui.

Kadangi treneriai į aikštę leisdavo nuo pat rungtynių pradžios, o Šveicarijos pirmenybėse žaisdavau apie 30 minučių (6,3 taško, 3,2 rez.perd. per 20 min. - Red.), manau, jog susitvarkiau su savo užduotimis.

- Kokie kito sezono planai?

- Su Šveicarijos klubu sutartį turiu dar vieniems metams. Tačiau net neabejoju, kad jai pasibaigus vyksiu žaisti kitur.

Kiekvienas krepšininkas visada turi siekti aukščiausių tikslų. Noriu patekti į dar stipresnę ekipą. Tikiu, kad per metus pakankamai patobulėsiu, kad galėčiau išmėginti savo jėgas aukštesniame lygyje.