Istorinis "Žalgirio" sezonas (3 dalis)

Šiemet sukanka dešimt metų, kai pirmą kartą sporto istorijoje Kauno „Žalgirio“ komanda iškovojo aukščiausią Europos vyrų klubinio krepšinio titulą – Eurolygos čempionų vardus. Šis titulas vainikavo ilgą ir vingiuotą komandos kelią, kurio pradžia – 1944-ieji.

Man teko laimė ir garbė dirbti su komanda visą 1998–1999 metų sezoną, kai buvo siekiama aukščiausios Europos klubinio krepšinio viršūnės. Neketinu detaliai aprašinėti vykusių rungtynių, jų rezultatų. Viliuosi, kad skaitytojams įdomiau tai, ko krepšinio aistruoliai negalėjo matyti.

Kiekvienas buvo lyderis

Kad ir kokie geri žaidėjai buvo mūsų legionieriai, komandos pagrindą sudarė lietuviai. Kapitonas Darius Maskoliūnas, Saulius Štombergas, Eurelijus Žukauskas, Dainius Adomaitis, Mindaugas Žukauskas, Tomas Masiulis, Kęstutis Šeštokas, jaunasis Giedrius Gustas. Tai pavardės, kurias tais metais žinojo kiekvienas bent kiek sportu besidomintis žmogus.

Treneriai Jonas Kazlauskas ir Algirdas Brazys galėjo nebijodami leisti bet kurį žaidėją į aikštę, nes žinojo, kad visi jų sumanymai bus įgyvendinti. Tų metų „Žalgiris“ buvo lyg dvi komandos. Viena, vadovaujama kapitono Dariaus Maskoliūno, žaisdavo protingą, akademišką pozicinį žaidimą, kuris versdavo ilgas minutes varžovus „arti“ gynyboje. Kita, kuriai vadovaudavo mažasis Tajus Ednis, žaisdavo tokiu uraganišku greičiu ir kurdavo aikštėje tokį krepšinio spektaklį, kad varžovai į gynybą paprasčiausiai nespėdavo sugrįžti. Komandoje bet kuris žaidėjas galėdavo įmesti taškų, o gynyboje visi negailėdavo savęs. Nebuvo vieno žaidėjo, kuris visada pelnytų daugiausiai taškų.

Pirmose rungtynėse su „Fenerbahce“ daugiausiai – 17 taškų pelnė Mindaugas Žukauskas, tuo tarpu rungtynėse Kaune su ta pačia komanda rezultatyviausiai žaidė Tajus Ednis – 21 taškas. Su „Roosters“ namie Entonis Buvis pelnė 18 taškų, Dainius Adomaitis išvykoje įmetė 20 taškų. Rungtynėse su „Pau Orthez“ komanda rezultatyviausias buvo Tomas Masiulis – 14 taškų. Atkrintamosiose ryngtynėse Turkijoje su „Ulker“ Saulius Štombergas įmetė 25 taškus. Rungtynėse su „Crvena Zvezda“ daugiausiai taškų pelnė Džordžas Zidekas – 17. Apie šias rungtynes verta pakalbėti atskirai.

Į Belgradą su komanda kaip žaidėjas skrido ir legendinis Arvydas Sabonis, kuris dėl užsitęsusio NBA žaidėjų streiko iki pat Naujųjų buvo Kaune. Tačiau Sabas nepakilo nuo atsarginių žaidėjų suolo rungtynėse Belgrade, nors jo oponentas, kitas NBA žaidėjas Vlade Divac, žaidė ir savo komandai pelnė taškų. „Žalgiriui“ tos rungtynės jau nieko nelėmė, komanda buvo užsitikrinusi pirmąją vietą grupėje, gal todėl Sabas tų rungtynių ir nežaidė...

Pinigais neišmatuojama pergalė

Rungtynes Turkijoje „Žalgiris“ laimėjo lengviau nei Kaune ir žengė į finalinį ketvertą. Po rungtynių Stambule buvo sunku patikėti, kad mūsų komanda nužygiavo taip toli. Į Vilnių skridome čarteriniu reisu, kuriuo iš Stambulo grįžo būrys lietuvių, vežančių prekes iš Turkijos. Jie kelias valandas laukė lėktuve, kol komanda po varžybų susirengė kelionei namo. Jau lėktuve prasidėjo pergalės šventimas su šokiais, o Vilniaus oro uoste pasitiko minia krepšinio sirgalių, kurie savo mašinomis lydėjo komandos autobusą iki pat Kauno.

Liko trys savaitės iki finalinio turnyro Miunchene. Komanda rengėsi finalui, o mes, klubo darbuotojai, užsakinėjome bilietus, viešbučius ir sudarinėjome svečių, kuriuos reikia pakviesti į rungtynes, sąrašus. Tai buvo komandos savininkai, rėmėjai, žaidėjų šeimų nariai, klubo darbuotojai ir, be jokios abejonės, visa eilė tų, kurie visada atsiranda ten, kur pakvimpa pergale ir galimybe pasišildyti svetimos šlovės šviesoje...

Visi žino, kuo baigėsi tų metų Eurolygos finalas. Pusfinalyje „Žalgiris“ žaidė su graikų „Olympiacos“ ir palyginti nesunkiai laimėjo rezultatu 87:71. Pamenu jūrą raudonai pasipuošusių graikų sirgalių, užpildžiusių Miuncheno olimpinę sporto halę ir keliančių begalinį triukšmą. Viskas nurimo jau po pirmo kėlinio. „Žalgiris“ antrame kėlinyje jau tik „atliko formalumus“.

Iki svajonių išsipildymo beliko vienas žingsnis. Finale laukė tuometinis Eurolygos čempionas Bolonijos „Kinder“. Nors varžovų komandos pavadinimas simbolizuoja vaikišką šokoladą su žaisliuku viduje, žinojome, kad finale nebus nei šokolado, nei žaisliukų.

Tose rungtynėse „Žalgiris“ pirmame kėlinyje pataikė visus penkis tritaškius metimus ir iki pertraukos susikrovė solidžią penkiolikos taškų persvarą. Tačiau italai buvo ne ta komanda, kuri pasiduotų. Iki rungtynių pabaigos likus žaisti kiek daugiau nei dvi minutes skirtumas sumažėjo iki šešių taškų ir varžovai metė tritaškį. Jei jis būtų įkrites, kas žino, kaip būtų pasibaigęs finalas.

Kai grįžome po finalinių rungtynių į viešbutį, sveikino visi, net virtuvės darbuotojai. Šventė tęsėsi iki pat ryto, dauguma žaidėjų iš karto po pergalės nusiskuto plikai.

Kauno oro uoste, į kurį atskridome specialiu reisu, pasitiko sirgalių minia. Iš oro uosto į miesto centrą važiavome autobusu sausakimšu „koridoriumi“, visi mojavo, šypsojosi. Geltonai vilkintys darbininkai, sulipę ant vieno pastato stogo, iškėlė plakatą: „Žalgiris“ – ČEMPIONAS. Neapleido jausmas, kad dar vienos tokios pergalės Lietuvos klubinė komanda greitai neiškovos.

Po to laukė begaliniai vizitai pas įvairaus rango vadovus, apdovanojimai ir kiti dalykai, visada sekantys po didelių pergalių. Visiems įdomu, koks piniginis prizas atiteko komandai. Prizinis fondas nebuvo didelis. Klubai turėjo padengti FIBA veikėjų išlaidas, kurie finalo metu nepasikuklino užsisakyti prabangių viešbučių, nors FIBA būstinė buvo Miunchene. Pasidalijus likusį prizinį fondą, „Žalgiris“ gavo apie keturis šimtus tūkstančių dolerių. Tokią pačią sumą gavos visos finalo ketverto varžybose žaidusios komandos. Teisinga tai ar ne – tokios buvo tuometinės FIBA taisyklės.

Daugelis žaidėjų po šios pergalės išvyko žaisti už daug didesnį atlygį į kitus klubus. Kitas sezonas nė iš tolo neprilygo praėjusiajam.

Tai buvo unikalus pasiekimas. Komanda, su mažiausiu biudžetu debiutavusi Eurolygoje, tapo jos nugalėtoja. Žaidimo kokybė, grožis ir lengvumas sužavėjo visą Europą. Tajus Ednis, vadintas „krepšinio dievu“, tapo naudingiausiu finalinio turnyro žaidėju, o Jonas Kazlauskas – geriausiu Europos treneriu.

Prieš finalines rungtynes vaikštinėjome po Miuncheną. Buvo žvarbi balandžio diena. Pamatėme priešais ateinantį garsų mūsų krepšininką Artūrą Karnišovą, valgantį bandelę ir tokį vienišą... Jis tuo metu atstovavo Bolonijos komandai, kuri taip pat buvo patekusi į finalo ketvertą. „Kodėl vienas, kur kiti?“ – paklausėme. „Nežinau...“ – liūdnai atsakė jis.

Tuo metu mūsų KOMANDA buvo kartu. Nes buvo KOMANDA, kuri pralaimėjo tik ketverias rungtynes per visą sezoną. KOMANDA, kuri laimėjo viską, kas buvo įmanoma.