Istorinis "Žalgirio" sezonas akimis iš vidaus (I dalis, VIDEO)

1999 metų balandžio 22 dieną Kauno „Žalgirio“ krepšininkai iškovojo Eurolygos trofėjų.

Praėjus 10 metų po iškovoto titulo, publikuojame Gintaro Furmanavičiaus, tuo metu dirbusio Arvydo Sabonio krepšinio centro marketingo direktoriumi, prisiminimus:

Šiemet sukanka dešimt metų, kai pirmą kartą sporto istorijoje Kauno „Žalgirio“ komanda iškovojo aukščiausią Europos vyrų klubinio krepšinio titulą – Eurolygos čempionų vardus. Šis titulas vainikavo ilgą ir vingiuotą komandos kelią, kurio pradžia – 1944-ieji.

Man teko laimė ir garbė dirbti su komanda visą 1998–1999 metų sezoną, kai buvo siekiama aukščiausios Europos klubinio krepšinio viršūnės. Neketinu detaliai aprašinėti vykusių rungtynių, jų rezultatų. Viliuosi, kad skaitytojams įdomiau tai, ko krepšinio aistruoliai negalėjo matyti.

Žvilgsniai nukrypo į Ameriką

1998 metų pavasarį žalgiriečiai iškovojo Europos taurę ir teisę tapti Europos vyrų krepšinio elitinio klubo – Eurolygos – tikraisiais nariais. Eurolyga... Tai kitos „prabos“ krepšinis – profesionalus visais atžvilgiais. Tuometinė klubo vadovybė bei savininkai ilgai džiaugtis iškovota Europos taure neturėjo galimybės – jau vasaros pradžioje pradėta rengtis naujam sezonui. Sezonui, kuris tapo sėkmingiausiu per visą ilgametę klubo istoriją.

Pradedant formuoti komandą pirmiausia atsižvelgiama į biudžetą – turimus pinigus. Komandos vyriausiasis treneris pateikia sąrašą žaidėjų, kurie geriausiai atitinka jo žaidimo filosofiją, o klubo vadovybė pradeda derybas su žaidėjų agentais. Tai ilgas ir sudėtingas, tačiau labai svarbus procesas. Kauno klube tuo užsiėmė tuometinis generalinis direktorius Ginas Rutkauskas ir šviesios atminties Arūnas Pakula.

Komandoje žaidusių lietuvių meistriškumas buvo labai aukšto lygio, tačiau Eurolyga jiems buvo naujiena. Reikėjo ir tokių žaidėjų, kuriems aukščiausio lygio krepšinis jau būtų pažįstamas. Klubo vadovybės žvilgsniai nukrypo į Ameriką.

Pirmasis į Lietuvą atvyko Entonis Buvis (Anthony Bowie), turintis penkiolikos metų patirtį NBA. Vienas tuometinių komandos savininkų Šabtajus Kalmanovičius paprašė, kad deramai pasitiktume žvaigždę. Užsakėme LSA (labai svarbių asmenų) salę Vilniaus oro uoste, iš pažįstamo verslininko pasiskolinome prabangų „Mercedes Benz“ limuziną, ir Arūnas Pakula išvyko parsivežti pirmojo mūsų „pirkinio“. Mes, klubo darbuotojai, nerimaudami laukėme Kaune. Ar pritaps Entonis prie komandos, Ar patiks jam Lietuvoje?

Mūsų būgštavimai nepasitvirtino. Antanas, kaip mes greitai pakrikštijome savo naują žaidėją, tapo ne tik komandos, bet ir viso klubo siela bei vienu pagrindinių istorinės pergalės kalvių.

Kelias dienas tepabuvęs Kaune ir nė nespėjęs apsiprasti, Entonis su naująja komanda išskrido į Prancūziją, kur „Žalgiris“ tradiciškai pradėdavo pasirengimą naujam sezonui.

Nekantriai laukėme Kaune pasirodant dar dviejų komandos naujokų: Tajaus Ednio (Tyus Edney) ir Džordžo Zideko (George Zidek). Šie vaikinai mokėsi viename iš krepšinio tradicijomis garsėjančių Amerikos universitetų ir savo karjeroje jau buvo laimėję NCAA čempionų vardus.

Zidekas – aukštas ir atletiškas čekų kilmės krepšininkas, kurio tėvas jaunystėje taip pat buvo savo šalies rinktinės žaidėju. Tačiau Čekija niekuomet negarsėjo krepšinio pasiekimais, todėl savo čekišką vardą Jirži (Jiri) pakeitęs į amerikietišką Džordžas gerus fizinius duomenis turintis vaikinas atsidūrė Amerikoje ir pradėjo profesionalo karjerą. Ten susitiko su 174 cm ūgio įžaidėju Tajumi Edniu. Krepšininkai tapo gerais draugais. Nors „Žalgirio“ klubo akiratyje buvo tik aukštaūgis Zidekas, šio agentas pasiūlė pasidomėti ir Edniu. Dviese jiems būtų lengviau adaptuosis svetimoje aplinkoje, o geriau jausdamiesi galėtų būti naudingesni komandai kaip žaidėjai. Taip jie abu atsidūrė Kauno „Žalgiryje“. Zidekas tapo mūsų komandos vidurio puolėju, o mažasis Tajus Ednis vėliau pripažintas naudingiausiu finalo ketverto žaidėju.

Komanda vis dar buvo Prancūzijoje, kai mes su vienu iš vadovų Arvydu Tamašausku Vilniaus oro uoste pasitikome naujuosius žaidėjus ir kartu su jais nuvažiavome tiesiai į spaudos konferenciją „Šarūno“ viešbutyje. Žiniasklaidos susidomėjimas pasirengimu naujam sezonui ir ypač naujais žaidėjais buvo labai didelis, žurnalistai geranoriškai nusiteikę, o dienraštis „Lietuvos rytas“ tuomet buvo vienu iš didžiųjų komandos rėmėjų.

Prancūzijoje „Žalgiris“ laimėjo vienas rungtynes po kitų, o „didysis“ ir „mažasis“ naujokai individualiai rengėsi sezonui Kaune kartu su Arvydu Saboniu, kuris dėl Amerikoje vykusio NBA žaidėjų streiko treniravosi Lietuvoje, savo vardo krepšinio mokyklos salėje.

Kai iki sezono pradžios tebuvo likę nedaug laiko, visi komandos žaidėjai jau treniravosi kartu. Kalbu angliškai, todėl daug laiko praleisdavau su komandos legionieriais. Kartą, einant Laisvės alėja ir kalbantis apie artėjančias varžybas, Zidekas pasakė: „Mes laimėsim Eurolygos taurę“.

FIBA išlaikytiniai

Tais metais komanda dalyvavo trijuose turnyruose: Lietuvos krepšinio lygoje, Šiaurės Europos krepšinio lygoje ir svarbiausiame turnyre – Eurolygoje. Pirmuose dviejuose turnyruose viskas buvo aišku: reikia laimėti. Eurolygoje kelti kokius nors tikslus buvo labai sunku, nes tokiu lygiu komanda dar nebuvo žaidusi. Tačiau neapleido nuojauta, kad „Žalgiris“ turi galimybių gerai pasirodyti aukščiausio lygio turnyre.

Lietuviai krepšininkai jau ne vienerius metus žaidė kartu, užaugo kaip žaidėjai, atsirado absoliutus tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas savo jėgomis. Iš Amerikos atvykę žaidėjai greitai pritapo prie komandos, aiškiai suprato jiems keliamus reikalavimus ir profesionaliai juos vykdė. Jonas Kazlauskas ir Algirdas Brazys buvo vienas iš geriausių Europoje trenerių duetų, nes kartu dirbo jau kelis sezonus ir, būdami pakankamai skirtingi, puikiai papildė vienas kitą. Klubo vadybos mechanizmas veikė be jokių sutrikimų. Komanda turėjo daug rėmėjų. Vyriausybė taip pat tesėjo savo pažadus ir be sutrikimų pervesdavo numatytas lėšas į klubo sąskaitą.

Pirmąsias Eurolygos rungtynes „Žalgiris“ žaidė Turkijoje. Komanda išskrido likus kelioms dienoms iki varžybų, o mes, likusieji Kaune, nekantriai laukėme tiesioginės televizijos transliacijos. Tada gimė tradicija visiems klubo darbuotojams rungtynes stebėti kartu. Administracijos patalpose buvo vaizdo įrašų peržiūros salė, kur treneriai ir komanda nagrinėdavo būsimųjų varžovų žaidimo gudrybes. Salėje buvo sumontuota naujausia televizijos technika. Visas „Žalgirio“ rungtynes išvykose ten ir stebėdavome.

Debiutines Eurolygos rungtynes „Žalgiris“ pralaimėjo, tačiau ir dabar prisimenu tą puikų komandos žaidimą, kuris tik patvirtino nuojautą, kad priešakyje – neeilinis sezonas.

Nekantriai laukėme pirmųjų „Žalgirio“ rungtynių Kaune. Ne tik todėl, kad tikėjomės pirmosios pergalės Eurolygoje. Buvo įdomu pasitikrinti, kaip esame pasirengę priimti geriausias krepšinio komandas legendinėje Kauno sporto halėje, kuri ta proga buvo rekonstruota ir atnaujinta. Iš turnyro organizatorių buvome gavę storą knygą, kurioje buvo surašyta viskas iki smulkmenų: kur ir kiek centimetrų nuo kurios aikštės linijos gali stovėti žiūrovų kėdės, kur ir kokius reklaminius užrašus galima klijuoti, kokia turi būti žaidėjų apranga ir panašūs reikalavimai, kurių nesilaikant grėsė nemažos piniginės sankcijos. Per pirmąsias Eurolygos rungtynes Turkijoje „Žalgiris“ gavo pirmą ir paskutinę nuobaudą tą sezoną už tai, kad pristatant komandą prieš varžybas ne visi žaidėjai vilkėjo vienodus sportinius kostiumus.

Apie tuometinę Eurolygos organizatorę FIBA (Tarptautinė krepšinio asociacijų federacija) reikia papasakoti atskirai. Tokių sąlygų, kokias ji buvo sudariusi savo darbuotojams ir ypač krepšinio teisėjams, galėjo pavydėti net sėkmingiausiai veikiančios verslo struktūros.

Visos federacijos išlaidos buvo perkeliamos ant klubų pečių. Kiekvienas rungtynes aptarnaudavo trys FIBA paskirti teisėjai, kuriems bilietus į varžybas ir atgal verslo klase bei išlaikymą turėdavo apmokėti klubas. O už kiekvienas teisėjautas rungtynes arbitras gaudavo po tūkstantį Vokietijos markių „į rankas“, be abejo, taip pat iš klubo sąskaitos. Negana to, į kiekvienas rungtynes FIBA deleguodavo komisarą, kurio vaidmens niekas taip ir nesuprato. Dažniausiai tai būdavo koks nors buvęs krepšinio teisėjų klano atstovas, kurio amžius jau neleisdavo bėgioti su švilpuku aikštėje, todėl pinigus jis gaudavo už sėdėjimą prie rungtynių sekretoriato stalo. Nuo to žmogaus nuotaikos priklausydavo, bus ar ne varžybas organizuojantis klubas nubaustas pinigine bauda. Prasidėjus atkrintamosioms varžyboms, atsirado dar vienas „svečias“, kuris turėjo iš tribūnų stebėti varžybas ir už tai taip pat gaudavo solidų atlygį – pusantro tūkstančio Vokietijos markių.

Nerašyta taisyklė – teikti atvykusiems teisėjams dovanas. Formaliai buvo nustatyta, kad jų kaina negali viršyti šimto dolerių, tačiau realybė buvo kitokia. Pavyzdžiui, mūsų klubas dovanodavo porcelianinį kavos servizą su klubo simbolika, kurio kaina buvo daug didesnė.

Klubo darbuotojas arbitrus pasitikdavo oro uoste ir būdavo drauge iki pat išvykimo, tenkindamas visas jų užgaidas. Ne visi arbitrai buvo kaprizingi, bet dauguma – jau praradę realybės jausmą. Vienas teisėjas sugebėjo atskristi iš Vienos į Vilnių taip, kad klubas gavo iš aviakompanijos sąskaitą, viršijančią tūkstančio Vokietijos markių sumą! Tačiau kurioziškiausias atvejis buvo per aštuntfinalio rungtynes Kaune su Turkijos komanda. Ketvirtuoju arbitru, stebinčiu rungtynes iš tribūnų, buvo paskirtas 82-ejų senolis, kuris net nepajėgė užlipti halės laiptais į savo vietą. Jam pastatėme kėdę prie pat aikštės ir labai pykome, kad reikia rūpintis ne tik artėjančiomis rungtynėmis, bet ir FIBA veteranu. Tačiau pyktis virto juoku, kai pačiame rungtynių įkarštyje sunkiai nusakomame Kauno halės triukšme šalia aikštės ant mūsų pastatytos kėdės FIBA delegatas ramiai snaudė. Už pusantro tūkstančio markių!

Tęsinys - rytoj.