J.Štreimikytė-Virbickienė: karių geno paieškos "kibirkštėlėse" (interviu)

„Ar sakyti teisybę?“ - „Vakaro žinių“ paklausta, kaip sekasi vadovauti Vilniaus „Kibirkšties-VKM“ komandai, šypsodamasi klausimu atsakė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė. 47-erių Europos čempionė pripažino, jog nėra lengva, juk jaunoms krepšininkėms tenka žaisti aukščiausioje Lietuvos lygoje. „Mano charakteris toks, kad pralaimėti nelabai mėgstu, bet, ką darysi, šiemet tenka priimti visą skaudžių pralaimėjimų laviną. Tiesiog stengiuosi į tai nekreipti dėmesio, juk ne tam mes čia esame. Tačiau, žinoma, nesėkmes vis tiek reikia „suvirškinti“, - atviravo krepšinio specialistė.

Moterų krepšinio lygos A divizione šiame sezone kovoja penkios komandos. Debiutantė „Kibirkštis-VKM“ pirmenybėse „eina“ autsaiderės pareigas. J.Štreimikytės-Virbickienės auklėtinių sąskaitoje yra šeši pralaimėjimai. Pergalės skonio šiame sezone šioje lygoje jos dar nepajuto. Pirmosiose rungtynėse išvykoje „Kibirkšties-VKM“ ekipa 59:81 pralaimėjo Klaipėdos „Neptūnui“. Antrajame mače svečiuose ji 37:97 krito prieš Vilniaus „Kibirkštį-MRU“, trečiojoje dvikovoje namie dublerės 40:87 dar kartą turėjo pripažinti savo pagrindinės komandos pranašumą. Paskui laukė dar dvi nesėkmės savo žiūrovų akivaizdoje ir išvykoje prieš Kauno „Aistes-LSMU“ - 51:81 ir 49:99. Galiausiai jaunosios vilnietės suklupo Saulės mieste - 41:78 pralaimėta „Šiaulių“ komandai.

- Pernai rudenį, prieš apsisprendžiant dirbti „Kibirkšties“ dublerių vyriausiąja trenere, sakėte, jos nebuvo lengva priimti sprendimą. Kiek tos išankstinės baimės pasitvirtino?

- Beveik viskas, dėl ko sunku buvo apsispręsti imantis šių pareigų, pasitvirtino. Tai, apie ką galvojau, kad bus sunku įveikti, ir įvyko. Taigi nėra lengva. Tačiau toks yra procesas. Ir man yra ką veikti, ir auklėtinėms. Tobulėjimas vyksta dviem frontais.

- Iki šiol nebuvote dirbusi su 15-17 m. merginomis, kaip pavyksta susikalbėti? Ar jos noriai mokosi, netrūksta motyvacijos?

- Reikia grįžti prie daugelio dalykų, pavyzdžiui, paprastų krepšinio detalių. Reikia jas išaiškinti ir tik tada eiti prie bendro krepšinio vaizdo. Norisi, kad jos pradėtų mąstyti, galvotų apie krepšinį bendrai, komandinį žaidimą. Taigi taip ir blaškomės tarp detalių bei bendro vaizdo, bandome suderinti. Kaip čia pasakius, dėl noro mokytis. Jaunimas dar pats nežino, ko nori. Nors apskritai darbu nesiskundžiu. Žinoma, jos savaip supranta darbo kokybę, tačiau ateina į treniruotes, visada stengiasi tiek, kiek jos gali, kaip joms atrodo. Po truputį bandome eiti į priekį, keisti požiūrį į darbą. Juk per rungtynes negali gauti rezultato, jei per treniruotes dirbi 50-70 proc. Per rungtynes dar prisideda įtampa, kiti dalykai, išmušantys iš vėžių. Taigi nesugebame iš savęs visą laiką išspausti 100 proc. Tam jos dar tiesiog neturi įpročio. Koncentracija išlaikoma 40 min., o paskui prasideda plaukiojimas. Žinoma, suprantu, kad joms ir mokslai yra, ir kiti dalykai, bet to išmokti reikia. Atėjai, koncentruojiesi, atidirbi, išėjai, paleidai. Juk ir gyvenime taip yra. Esu sakiusi, kad turiu gerus vaikus, bet neturiu karių. Yra pora mergaičių, kurios vienos gali kažką padaryti, tačiau jos daug energijos iššvaisto ten, kur nereikia. Jei pavyktų energiją nukreipti teisinga linkme, jos nuverstų didelius kalnus. Yra ir vienas „tylus“ karys, kuris dirba savo darbą, bet norisi, kad jis išeitų „ant scenos“. O kitos dar ir pozicijas atiduoda, ir „užsileidžia“. Tačiau toks yra sportas. Išėjai į aikštelę, turi būti karys. O už aikštelės ribų - vėl visi draugai.

- Ko per tuos kelis mėnesius išmokote iš auklėtinių?

- Jos man įnešė lengvumo, juk tai yra vaikai. Jos „neužlaiko“ nuotaikos. Jei pralošėme, kažkas paliūdėjo, bet kitą dieną jau viskas gerai, pradedame iš naujo. Jos po truputį man suteikia to žaismingumo. Jos daug „tauška“, į viską žiūri truputį laisviau. Galima ir paplepėti, ir pajuokauti. Iš jų gaunu daug nuoširdumo. Nesu aš „lengva“, esu „sunki“, man turi būti tvarka, o jos suteikia laisvumo. Auklėtinės priverčia keisti požiūrį į kai kuriuos dalykus.

- Pastaruosius kelis sezonus „Kibirkštis-VKM“ varžydavosi II pagal pajėgumą Lietuvos čempionate. Ar vis dėlto nebuvo paskubėta su žingsniu į aukščiausią lygą?

- Situacija dvejopa. Man svarbu, kaip jos viską priima. Kartais būna, jog jaučiuosi beviltiškai, nežinau, ką daryti. Gaila, kai jas aikštelėje varžovės skriaudžia, pradeda linksmintis. Kaip mama kartais net pasakau, kad nenustebkite, jei kada išeisiu į aikštelę ir apstumdysiu varžoves, kad jus skriaudžia, nesigaili. Tačiau skaudžiausia, jog varžovės, laimėdamos prieš mus 50 taškų, nemato prasmės rungtynėse. Prasmė yra tik mums, nes gauname stiprų priešininką.

- Komandos sąskaitoje - šešios nesėkmės. Tokią statistiką lemia patirties stoka, psichologiniai dalykai?

- Manau, daug ką lemia psichologija. Į kiekvieną mačą jos eina laimėti. Pradeda neblogai, bet kai sulaukia truputį didesnės agresijos, suklysta kelis kartus, tuomet rankos nuleidžiamos. Įgijus patirties, psichologiniai dalykai turėtų pasikeisti. Varžovės daugiau patyrusios, žino, kur atsistoti, kaip užsidengti. Mes kol kas su tuo nesusitvarkome, nes greitai nepriimame sprendimų. Kai juos priimi pavėluotai, suklysti. Taigi daug ką lemia psichologija. Žinoma, jos neturi patirties, tačiau ji kažkada ateis. Reikia kantrybės.

- Prieš sezoną sakėte, jog pagrindinis tikslas - žaidėjų augimas. Ar įsibėgėjus sezonui, tikslai nepasikeitė?

- Ne, kitaip nebus. Gali statyti ambicingus tikslus, gali tikėtis bent vienos pergalės, gali mesti viską į vienas rungtynes, tačiau kas iš to? Norisi, kad jos daugiau išmoktų, labiau pasitikėtų savimi. Matau, kaip jos tvirtėja fiziškai, kaip pradeda mąstyti. Žinoma, viskas vyksta lėtai, ne taip greitai, kaip norėtųsi. Bet yra ir džiuginančių dalykų.