Š.Jasikevičiaus svajonė - baigti karjerą vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius

Oficialioje Eurolygos svetainėje krepšinio aistruoliai galėjo užduoti klausimą Atėnų "Panathinaikos" klubo atakų organizatoriui Šarūnui Jasikevičiui. Triskart Eurolygos čempionas susilaukė daugybės sirgalių klausimų į kuriuos atsakė taip, kaip jam įprasta - nuoširdžiai ir emocingai.

Lietuvis aistruoliams pasakojo apie savo ateitį, įsimintiniausias karjeros akimirkas, praeitį bei žaidimą "Panathinaikos" komandoje.

"Mano svajonė baigti karjerą vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius", - atviravo Š.Jasikevičius

- Šarūnai, ar sunku įsitvirtinti tokioje komandoje kaip "Panathinaikos"? 

(Klausimo autorius - Stelios Vourakis, Graikija)

- Taip, galutinai įsitvirtinti komandoje yra labai sudėtinga. Visi dvylika mūsų komandos krepšininkų yra labai aukšto lygio, todėl treneris visiems skiria laiko ir stengiasi sudėtį aikštėje išlaikyti kuo šviežesnę. Tai yra mūsų pranašumas. Jei atvirtai, tokia žaidimo sistema man yra priimtina, kadangi mano kūnas negauna tokio didelio krūvio, kokį gautų, jei aikštėje būčiau beveik visas rungtynes. Treneris Željko Obradovičius tai puikiai supranta ir stengiasi tausoti vyresnius žaidėjus. Tačiau tokia rolė turi ir savų trūkumų - nežinai ar rungtynes pradėsi startiniame penkete, ar nuo atsarginių žaidėjų suolo, nežinai, ar žaisi daug, ar mažai. Jeigu susitikimo pradžioje žaidimas nebus užtikrintas, tavo vietą tuoj pat pakeis kitas pajėgus krepšininkas. Kartais tai man nepatinka, kadangi jaučiu, jog nespėju įsijausti ir įsilieti į rungtynes.

- Šarai, noriu tau užduoti labai paprastą klausimą - kur norėtum pabaigti savo nuostabią krepšininko karjerą?

(Edgaras, Lietuva)

- Mano svajonė baigti karjerą vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius. Lietuvos rinktinė - svarbiausia mano komanda. Esu laimingas, jog turiu galimybę žaisti tokiose komandose kaip "Panathinaikos", "Barcelona" ar "Maccabi". Laikas, praleistas šiose komandose, mano širdyje užimą išskirtinę vietą. Su "Panathinaikos" ekipa Eurolygoje dar nesu nužygiavęs taip toli, tačiau tikiuosi, kad tai įvyks jau šiais metais. Vis dėlto esu laimingas būdamas "Panathinaikos" klube. Žmonės neriasi iš kailio, norėdami, kad komandoje jausčiausi kuo geriau. Jie nori, kad Atėnuose būčiau laimingas ir todėl jiems esu labai dėkingas.

- Šarūnai, ar pasiilgai Tel Avivo? Laikotarpiu, kai tu rungtyniavai "Maccabi" komandoje, visiems klubo aistruoliams "Maccabi" demonstruojamas žaidimas įsiminė kaip menas, o tu vadovavai visam orkestrui.

(Uri Levy, Izraelis) 

- Taip, labai pasiilgau Tel Avivo. Tiek krepšinio, tiek mano asmeninio gyvenimo atžvilgiu, tai buvo geriausi mano gyvenimo metai. "Maccabi" pasiekimai kalba patys už save. Demontsravome tikrai gražų akiai krepšinį. Tačiau labiausiai man įsiminė mūsų kelionės autobusu - 6 ar 7 vyrukai, susėdę autobuso gale, nesidrovėdami kalbėdavo įvairiomis temomis: apie santuokas, santykius, apie viską. Lyg kokios moterys šnekėdavomės kelias valandas. Niekur nerastumėte grupės taip besielgiančių vyrų. Taip pat visi kartu vakarieniaudavome su savo žmonomis ar merginomis. Buvome labai artimi. Tai buvo tobula. Dabar suvokiu, jog sukurti tokį šiltą klimatą komandoje yra neįtikėtinai sunku ir reikalauja nemažai pastangų. Abejoju, ar dar kadanors patirsiu tokių nuotykių.

- Kokie didžiausi tavo pasiekimai žaidžiant su Lietuvos rinktine bei klubiniame krepšinyje?

(Alexas, Kipras)

- Klubiniame krepšinyje nėra nieko geriau, kaip laimėti Eurolygą. Su šalies rinktine nėra nieko geriau, kaip iškovoti bronzą olimpiadoje ar tapti Europos čempionu. Labiausiai vertinu žaidimą rinktinėje. Mylių savo šalį ir kraustausi iš proto dėl rinktinės sirgalių. Nuostabu, kai į paprastas pasiruošimo Europos čempionatui ar olimpiadai rungtynes susirenka daugybė sirgalių, kurie dievina kiekvieną žaidimo minutę. Tai yra tai, ko aš pasiilgstu labiausiai.

- Esu didelis tavęs ir "Panathinaikos" klubo gerbėjas. Žaidžiu Graikijos jaunių rinktinėje ir norėčiau sužinoti, kaip sugebi atlikti tokius neįtikėtinus perdavimus? Stengiuosi žaisti taip, kaip tu!

(Akis Kondylis, Graikija)

- Tai slypi mano genuose. Abu mano tėvai buvo sportininkai. Taip pat žiūriu ir daug video medžiagos, stebiu tokių žaidėjų kaip Magico Johnsono ar Johno Stocktono perdavimus. Kartais bandau juos mėgdžioti. Manau, jog esu apdovanotas talentu, tačiau tokie dalykai ateina ir natūraliai, mokantis iš žaidimo ir stebint, kaip žaidžia kiti.

- Šarūnai, ar atstovausi savo šalies rinktinei 2010 metų Pasaulio čempionate Turkijoje? Tikiuosi, kadru ngtyniausi, nes Turkijoje yra nemažai tavo gerbėjų, norinčių gyvai išvysti tave žaidžiantį.

(Betul Tancagi, Turkija)

- Jei atvirai, apie Pasaulio čempionatą dar negalvoju. Negalvoju net apie artėjančią vasarą, o ka jau kalbėti apie dar kitus metus. Skaudžiausia yra tai, kad komandos draugai, su kuriais rinktinėje žaidžiau 10 metų, po truputį traukiasi iš šalies komandos. Artėja ta akimirka, kai turėsiu priimti patį sunkiausią sprendimą per visą savo karjerą - baigti žaidimą rinktinėje.

- Kaip manai, ar "Panathinaikos" klubas šiuo metu yra pajėgus laimėti Eurolygą?

(Mindaugas Noreika, Lietuva)

- Kolkas žaidžiame labai nestabiliai. Žaidžiame neblogai, tačiau vis dar darome pernelyg daug klaidų bei neužtikrintai atakuojame krepšį. Jei užkamšysime savo spragas, galime kautis su pajėgiausiomis Eurolygos komandomis. Turime pakankamai potencialo, tačiau truputį trūksta motyvacijos. Tiesa, Top-16 varžybose motyvacijos trūkumas dingo. Geriausia yra tai, kad visi mūsų žaidėjai yra gerai žinomi visoje Europoje, tačiau vasarą žaisdami ir savo šalies rinktinėse, jie išeikvoja labai daug jėgų. Sunku demonstruoti gerą žaidimą išsisus metus. Nors mūsų laukia dideli išbandymai, tikiu savo komanda. Privalome šį bei tą ištaisyti ir tęsti sėkmingą darbą gynyboje. Nebegalime taip dažnai klysti ir lemtingais momentais krepšį turime atakuoti šiek tiek tiksliau. Neretai susikuriame geras progas, tačiau nesugebame jų realizuoti. Jeigu ištaisysime savo spragas, galime kautis su bet kuo.

- Kurios Lietuvos rinktinės rungtynės tau buvo įsimintiniausios?

(Erlandas Paplauskas, Lietuva)

- Visada sakiau, jog pasitaikė ir gerų, ir blogų momentų. Nėra nieko geriau, kaip laimėti olimpinę bronzą Sidnėjaus olimpiadoje ar iškovoti auksą Europos krepšinio pirmenybėse. Tačiau nebuvo nieko blogiau, kaip pralaimėti Atėnų olimpinių žaidynių pusfinalyje bei 1999 metų Europos čempionato ketvirtfinalyje. Šiuolaikiniame krepšinyje sunku nuolat laimėti, kadangi žaisti krepšinį moka visi. Džiaugiuosi, kad mano karjeros metais Lietuvai pavyko pasiekti tiek daug.

- Gal turi kokių gudrybių, padedančių rungtynių metu?

(Axilleas, Kipras)

- Tiesiog reikia dirbti daugiau, negu tai daro tavo priešininkas. Aišku, talentas taip pat svarbus, tačiau turi komandai atnešti daugiau naudos, nei oponentas. Žaisti tik sau - negalima. Geriausias žaidėjas yra tas, kuris padaro savo komandos draugus geresniais. Pats jaučiu kur kas daugiau malonumo atlikdamas rezultatyvų perdavimą, nei kad pats atakuodamas krepšį.

- Ar galėtum palyginti žaidimą tokioje "nedidelėje" komandoje kaip Liublianos "Olimpija" ir tokiuose klubuose kaip "Panathinaikos" bei NBA klubuose?

(Mitja Krizanas, Slovėnija)

- Žaisti Liublianoje buvo kiek kitaip, nei kad kitose komandose. Vadovai nekėlė tokių didelių tikslų, nebuvome priskiriami prie favoritų. Stengdavomės netikėtai įveikti labai pajėgias komandas, pateikti sensaciją. Tai buvo mano karjeros pradžia ir aš esu labai laimingas, kad patekau į Zmago Sagadino rankas. Buvo įdomu. Tiesa, organizaciniu požiūriu, viskas skiriasi.