JAV bronza – graikų apsaugos pagalba?

Sakoma, kad aistringai krepšinio komandą palaikantys sirgaliai yra tarsi šeštasis aikštės žaidėjas. Žinoma, tai nėra įrodyta teorema ir galbūt aistruolių parama krepšininkams nėra tokia svarbi, kokia atrodo patiems krepšinio mylėtojams. Tačiau keli šimtai Lietuvos rinktinės sirgalių į Atėnus turbūt vyko ne svarstyti, ar jų pagalba padeda, ar ne, o tiesiog savo balsais paremti lietuvių krepšininkus.

Be abejo, į šią kategoriją nepatenka keli valdžios ar didžiojo verslo atstovų, kuriems, atrodo, krepšinio varžybos - tai teatro salė, į kurią susirenkama ne pažiūrėti rungtynių, o pasireklamuoti, jog ir aš čia esu. Žmonės, buvę Atėnuose, matyt, supranta apie kuriuos lietuviškos rinkos ryklius kalbu, tačiau grįžkime prie rašinio temos, t.y. pabandysiu paaiškinti, kodėl taip pavadinau šį rašinį.

Turbūt nereikia pasakoti, kad krepšinio komandoje vienybė yra svarbus veiksnys, ne kitaip yra ir komandos palaikyme. Skirtingomis grupelėmis iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ar Airijos į olimpinius Atėnus susirinkę aistruoliai arenoje stengėsi burtis į vieną vietą ir triukšmu trukdyti varžovams bei palaikančiais šūkiais skatinti Lietuvos rinktinės krepšininkus.

Per pirmąsias 7 Lietuvos komandos rungtynes sirgaliams, norintiems kartu palaikyti ekipą, nekildavo didesnių keblumų. Tai padaryti padėdavo ir graikų apsauga bei visur esantys savanoriai (ang. - volunteers) iš viso pasaulio, išspręsdami laikinus neaiškumus - juk iš skirtingų arenos kampų į vieną tribūną bandantys susirinkti lieuviai neturėjo to sektoriaus bilietų.

Bet problemos būdavo greitai išsprendžiamos tų vietų savininkams apsikeičiant bilietais arba tampant bendru tribūnos dalyviu, nes daugelį užsieniečių žavėjo aistringas lietuvių palaikymas ir jie mielai įsiliedavo į šią minią. Jeigu bilieto savininkas nenorėdavo palikti savo vietos, taipogi nekildavo jokių problemų - lietuviai draugiškai pasitraukdavo per porą vietų, nes, nors ir visi bilietai būdavo parduoti, salė nebūdavo pilna - tūkstančiai bilietų nusėsdavo juodojoje rinkoje, o perpardavinėtojai dažnai nespėdavo jų išparduoti net ir rungtynėms prasidėjus.

Taigi, viso krepšinio turnyro metu tikrai jautėsi draugiška olimpinė dvasia, tačiau kažkodėl viskas pasikeitė paskutiniąją dieną - vykstant bronzinėms rungtynėms tarp Lietuvos ir JAV krepšininkų. Lietuvių sirgaliams pradėjus rinktis į areną buvo nuspręsta bazuotis tuščiausiai atrodančioje tribūnoje ir ten bandyti suvienyti savo jėgas. Nekilo jokių problemų ir su toje tribūnoje įsikūrusiais aistruoliais iš kitų valstybių, kurie draugiškai priėmė lietuvius šalia.

Bet priešrungtyninė idilė greitai baigėsi - prasidėjo netikėtas ir itin aktyvus apsaugos "puolimas", daugiausiai vykdomas vadinamųjų savanorių, kurių pareiga - padėti žiūrovams, tačiau šį kartą atrodė, kad prasidėjo karas. Nors tribūna buvo apytuštė, iš kiekvieno bent kiek lietuviškiau atrodančio žiūrovo buvo reikalajauma parodyti bilietą. Tuo tarpu jei žmogus neturėdavo nė vieno lietuviško atributo (vėliavos, geltonų ar žalių marškinėlių, trispalvės ant skruosto) jis buvo beveik tikras, kad jam nebus liepta parodyti bilietą.

Situacija atrodė dar absurdiškesnė, kada susitarus su vienu savanoriu, jog jei i šią vietą ateis bilieto savininkas, jam bus užleista vieta, po minutės pribėgdavo kitas "pagalbininkas" ir jėga pradėdavo vilkti sirgalių iš tribūnos. Iki rungtynių pradžios "pravalius" tribūną ir palikus dešimtis laisvų kėdžių, net ir bilietus toje tribūnoje turėję lietuviai negalėjo normaliai stebėti varžybų ir palaikyti savo komandos. Prie bemaž kiekvieno kiek garsiau bandžiusio savo komandą palaikyti lietuvio tuoj prišokdavo savanoris ir reikalaudavo parodyti bilietą, nors prieš tai jau 5 kartus šis buvo rodytas jo kolegoms.

Negalėdavo ramiai lietuvis praeiti ir foje, nes tuoj pat prisistatydavo "paslaugus" savanoris ir siūlydavosi palydėti tave į tavo vietą. Į klausimą, kodėl nebandoma "padėti" dar bent šimtui neutraliomis spalvomis pasipuošusių ir aplink vaikščiojančių žiūrovų, atsakymų nebūdavo sulaukta. Atrodė, kad vyksta akivaizdžiausia lietuviškų spalvų diskriminacija, nes į kitus aistruolius dėmesys nebuvo kreipiamas. Italai, besiruošdami finalui su Argentina, rinkosi į vieną tribūną ir tai padaryti galėjo be jokių problemų.

Beveik visą laiką kovojant su apsauga ir visiškai praradus savitvardą, buvo labai sunku susikaupti palaikyti savo komandą. Kiekvienas šuolis iš savo vietos po rezultatyvios atakos ar sėkmingos gynybos sulaukdavo savanorių dėmesio, nes stovėdamas tu užstoji aikštę kitiems žiūrovams. Ir visai nesvarbu, kad kiti žiūrovai irgi yra lietuviai, kurie taip pat pašoka iš savo vietų.

Todėl galbūt televizijos žiūrovams, likusiems Lietuvoje, atrodė, kad sirgaliai, esantys Atėnuose, po skaudaus pralaimėjimo pusfinalyje italams prarado tikėjimą savo rinktine ir sėdi nuleidę rankas. Bet taip nebuvo - aistruoliai, susirinkę arenoje, iki pat paskutinių sekundžių tikėjo savo komanda, tik tai buvo trukdoma padaryti garsiai ir vieningai.

Užbaigti šį rašinį norėtųsi linksmesne gaida. Kitais metais Europos krepšinio čempionatas vyks Serbijoje ir Juodkalnijoje. Norėtųsi, kad į jį susirinktų daugiau sirgalių iš Lietuvos, o tai padaryti nėra taip sunku, kaip daugeliui atrodo.

Jei sugebate praleisti savaitę atostogų Palangoje, jums tikrai užteks pinigų pamatyti krepšinio varžybas kitoje Europos valstybėje (jei keliausite savarankiškai, o ne per milžiniškus antkainius sukuriančias turizmo agentūras).

O išreikalauti dvi savaites atostogų iš darbdavio Lietuvoje neturėtų būti sudėtinga, juk krepšinio varžybų metu darbas vistiek sustoja. Tikiuosi, kad Belgrade bus daug daugiau Lietuvos sirgalių nei Atėnuose ir jokia apsauga mums nesukliudys palaikyti mylimos Tėvynės rinktinės!