K.Lavrinovičius: rinktinėje žaisiu, kol mane kvies

Praėjusį sezoną Eurolygos krepšinio turnyre debiutavęs ir iškart į Finalo ketvertą bei geriausių turnyro žaidėjų antrąją simbolinę komandą patekęs Kšyštofas Lavrinovičius vis dar sieka aukštesnių tikslų. 28 metų 209 cm ūgio Sienos „Montepaschi“ klubo puolėjas šiemet su Italijos komanda tikisi laimėti visus turnyrus, kuriuose klubas dalyvauja, bei nekantraudamas laukia susitikti su broliu dvyniu Darjušu Lietuvos rinktinėje.

K. Lavrinovičius viliasi, kad praėjusių metų Eurolygos Finalo ketverto varžybų patirtis šiemet leis komandai žengti dar toliau. „Tokiose varžybose negali išmokti naujų technikos ar krepšinio dalykų, tačiau gauni labai vertingos patirties. Išmoksti, kad negalima atsipalaiduoti net pirmaujant 20 taškų ir reikia kovoti iki finalo sirenos. Tai buvo geriausia pamoka mano gyvenime ir ją įsiminiau visiems laikams“, - Eurolygos svetainėje internete savo įspūdžiais su sirgaliais dalijosi Lietuvos krepšininkas.

Paklaustas apie karjerą šalies nacionalinėje komandoje, K. Lavrinovičius atsakė tiesiai: „Žaisiu Lietuvos rinktinėje, kol mane kvies. Be abejo, jeigu nebūsiu traumuotas ir mano sveikata leis rungtyniauti.“

Pateikiame įdomesnius Eurolygos svetainėje sirgalių užduotus klausimus ir K. Lavrinovičiaus atsakymus.

- Kšyštofai, sveikinu su šių metų pasiekimais. Neseniai Sienos komanda žaidė Eurolygos finalo ketverto turnyre ir yra laikoma viena favoričių šiemet. Ar šiemet kas nors pasikeitė ir suteikė jums vilčių parvežti trofėjų į Sieną?

- Ačiū už gražius žodžius. Mes visada ir visur norime nugalėti. Šį sezoną komanda iš tikrųjų sunkiai dirbo, tad mes norime iškopti į finalo ketvertą bei žaisti pačiame finale. Tačiau tą pasieksime tik sunkiu darbu.

- Net surinkusi tokią įspūdingą sudėtį „Montepaschi“ puikiai žaidžia klasikinį krepšinį. Paskutinės rungtynės su Maskvos CSKA tikrai gniaužė kvapą. Atrodo, kad kiekvienas žaidėjas žino tikslią savo vietą aikštėje ir darbą, kurį turi padaryti. Kokia komandos stabilumo paslaptis?

- Mano nuomone, stabilumą mums suteikia gera gynyba. Gerai žaidžiame puolime, kai sėkmingai apsiginame. Mums viskas prasideda nuo geros gynybos.

- Kšyštofai, kodėl pasirinkai krepšinį, o ne kitą sporto šaką? Ačiū tau ir tavo broliui už atsidavimą Lietuvos rinktinei.

- Bandžiau keletą sporto šakų, prieš pasirinkdamas krepšinį: karatė, plaukimą, lengvają atletiką. 14 metų buvau jau 192 cm ūgio, todėl natūraliai atėjau į krepšinį. Pamilau šią sporto šaką ir nuo to momento ji tapo mano gyvenimu.

- Kaip jums sekasi tuo pačiu metu ir puikiai atakuoti iš trijų taškų zonos, ir gerai kautis dėl atšokusių kamuolių puolime? Kaip tai suderinate?

- Manau, kad man pavyksta suderinti abu dalykus dėl judrumo ir dėl didelio noro kovoti kiekvieną akimirką. Aš tikrai daug dirbu ir mes visi kartu stengsimės atiduoti visas jėgas, kaip komanda, kiekvienose rungtynėse.

- Ar kalbatės su broliu Darjušu apie galimybes vieną dieną žaisti toje pačioje komandoje? Ar atimtumėte žaidimo minutes vienas iš kito?

- Taip, mes norėtume žaisti vienoje komandoje. Tačiau ne viskas yra mūsų rankose, tai priklauso nuo dabartinių kontraktų. Jeigu po metų ar dvejų taptumėme laisvaisiais agentais, norėtume, kad svajonė žaisti kartu išsipildytų.

- Kaip jums pavyko tapti geru tritaškių metiku? Kaip tobulinate savo metimą?

- Yra du svarbūs faktoriai. Visų pirma, tai yra sunkaus darbo vaisius. Po kiekvienos treniruotės pasilieku aikštėje ir atlieku 100-200 tritaškių metimų. Kita vertus, tai yra Dievo duotas talentas taip pat.

- Kaip jums sekasi gyventi Italijoje? Ar mėgstate italų maistą?

- Man patinka Italija ir ypatingai Siena. Mažas, tačiau labai gražus miestas. Mėgstu italų maistą, manau, kad jis yra vienas geriausių Europoje. Neturiu ypatingai daug laisvo laiko tarp treniruočių ir rungtynių, tad stengiuosi daugiau jo praleisti su šeima. Su žmona ir sūnumi vaikštome po miestą arba leidžiame laiką namuose.

- Praėjusį sezoną „Montepaschi“ žaidė Eurolygos finalo ketverto varžybose. Ko iš jų pasimokėte, kas galėtų padėti laimėti titulą šiemet?

- Tokiose varžybose negali išmokti naujų technikos ar krepšinio dalykų, tačiau gauni labai vertingos patirties. Išmoksti, kad negalima atsipalaiduoti net pirmaujant 20 taškų ir reikia kovoti iki finalo sirenos. Tai buvo geriausia pamoka mano gyvenime ir ją įsiminiau visiems laikams.

- Kšyštofai, turint omeny, kad Lietuvos rinktinėje vis daugiau žaidėjų baigia karjerą, kokia yra jūsų pozicija dėl nacionalinės komandos? Ar jūs žadate dar ilgai atstovauti Lietuvai?

- Žaisiu Lietuvos rinktinėje ilgai, kol mane kvies. Be abejo, jeigu nebūsiu traumuotas ir mano sveikata leis rungtyniauti.