Kai Vilnius švilpė mylimiems saviems: būsimas NBA čempionas Lietuvoje sukūrė mažą stebuklą

2004-ųjų metų sausio 13-a diena turi simbolinę reikšmę tiek Lietuvos, tiek Didžiosios Britanijos krepšinio istorijoje. Tądien krepšinio šalies sostinėje vietos Galijotas pralaimėjo mūšį iš svetur atvykusiam Dovydui, o pagrindinį vaidmenį šioje istorijoje suvaidino po penkiolikos metų pasauline krepšinio žvaigžde tapęs žmogus, rašo Krepšinis.lt.

Nors šiandien Vilniaus „Ryto“ pralaimėjimai tarptautiniuose turnyruose nuostabos nebekelia, situacija 2004-aisiais buvo visai kitokia.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė buvo ką tik Stokholme parklupdžiusi visą Europą ir ruošėsi olimpiniam Atėnų šturmui, Kauno „Žalgirio“ iškovotas Eurolygos čempionų titulas dar nebuvo sulaukęs nė penkerių metų amžiaus, o šalies sostinėje vis didesnes ambicijas plėtojo tik 1997-aisiais susikūręs „Lietuvos rytas“.

Europos čempionas Ramūnas Šiškauskas, dukart NBA čempionas Dickey Simpkinsas, atletiškasis Aaronas Lucasas, rezultatyviausias visų laikų Vilniaus klubo žaidėjas Andrius Šležas bei tuo metu jauni ir perspektyvūs Robertas Javtokas, Simas Jasaitis, Mindaugas Lukauskis, Tomas Delininkaitis ir Steponas Babrauskas sudarė grėsmingą komandos branduolį.

Negana to, žaidimo vadeles savo rankose laikė vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšinio trenerių – 1999-aisiais Eurolygos čempionų titulą „Žalgiriui“ pasiekti padėjęs Jonas Kazlauskas.

Galingai Europos taurės turnyre startavę vilniečiai laimėjo visas penkerias pirmąsias grupės etapo rungtynes. „Lietuvos rytui“ neprilygo Sopoto „Prokom trefl“, Kroatijos čempionai Splito „Croatia Insurance“, prancūzai „Cholet Basket“, „Ionikos“ klubas iš Graikijos bei tais laikais absoliučiai egzotiškais varžovais atrodę britai „Brighton Bears“, kuriems vadovavo gerokai vėliau krepšinio pasaulyje su Toronto „Raptors“ išgarsėjęs Nickas Nurse'as.

Pastaroji komanda Lietuvos klubui iššūkį sugebėjo mesti jau pirmose, Braitono mieste Jungtinėje Karalystėje vykusiose rungtynėse, kuriose „Lietuvos rytas“ britus palaužė tik rezultatu 64:62. Žymiai žemesnio meistriškumo varžovai sukaustė svečių puolimą, o į pergalę vilniuečius atvedė 4 iš 6 mestų tritaškių pataikęs legionerius Miljanas Goljovičius.

Jei Vilniaus klubas pirmąjį grupės etapo ratą užbaigė iškovojęs penkias pergales ir nepatyręs nė vienos nesėkmės, tai britų situacija buvo priešinga – kovingai rungtyniavę Braitono krepšininkai ne sykį patampė nervus daug aukštesnio statuso Europos klubams, tačiau pralaimėjo visus penkis pirmuosius susitikimus.

Nors iki antrojo Britanijos ir Lietuvos klubų susitikimo vilniečiai spėjo nusileisti „Prokom Trefl“ rezultatu 61:74, pralaimėijmo kartėlį Kazlausko auklėtiniai nuplovė namuose sutrypdami Splito krepšininkus net 103:56.

Būtent po šios pergalės į Vilnių atvyko pirmuosius du antrojo rato susitikimus laimėję „Bears“, tačiau net ir pakili britų sezono atkarpa neleido jų laikyti deramo kalibro varžovais „Lietuvos ryto“ ekipai. Visgi 2004-ų sausio 13-osios vakaras tapo istoriniu abiem šios akistatos dalyviams.

„Brightono „Bears“ krepšininkai vakar sugebėjo užfiksuoti sėkmingiausią vakarą per visą Britanijos krepšinio klubų pasirodymų Europos turnyruose istoriją, ULEB taurės grupės rungtynėse Vilniuje įveikdami vieną iš Lietuvos krepšinio grandų „Lietuvos rytą“.

Europos čempionė Lietuva pasaulio krepšinio žemėlapyje yra laikoma antra galingiausia valstybe po JAV ir joks britų krepšinio klubas niekada net nebuvo priartėjęs prie pergalės prieš šios šalies atstovus.“

Tokiais žodžiais prieš septyniolika metų sensacinga „Bears“ pergale džiaugėsi neįvardintas „The Times“ reporteris. Tačiau išklausius šios istorijos dalyvių atsiminimų ir suvokus kokiomis sąlygomis tuo metu funkcionavo Braitono krepšinio klubas, „Bears“ pergalė Vilniuje tampa kvapą gniaužiančiu Nurse'o šedevru.

Prie Braitono klubo 2001-ais metais prisijungęs tuo metu 34-erių metų amerikietis į „Bears“ organizaciją atvyko neeilinėmis sąlygomis. Šešerius metus Didžiojoje Britanijoje profesionaliai žaidęs specialistas buvo paskirtas ne tik klubo vyriausiuoju treneriu, bet ir jo generaliniu vadybininku, direktoriumi bei bendrasavininku.

Jau pirmame savo darbo sezone Nurse'as atvedė „Bears“ iki nacionalinės lygos ketvirtfinalio. Kitais metais jo auklėtiniai iškovojo pirmu klubo trofėjumi po aštuonerių metų pertraukos tapusią Britanijos krepšinio taurę ir gavo teisę varžytis Europos taurės turnyre.

Nors epitetai „nacionalinės taurės laimėtojai“ bei „Europos taurės dalyviai“ sukuria solidžios, turtingos ir gerbiamos organizacijos įspūdį, tokie apibūdinimai negalėjo būti toliau nuo kuklios Braitono klubo realybės. Tačiau devyndarbiu klubo varikliu tapęs Nurse'as visomis išgalėmis slėpė tikrąjį klubo veidą nuo pašalinių akių.

Tuo metu „The Argus“ dienraštyje dirbęs britų sporto žurnalistas Brianas Owenas puikiai atsimena išvyką į Vilnių, į kurią leidosi kartu su „Bears“ komanda. Susitikimo su „Lietuvos rytu“ dieną reporteris jau švintant atvyko į, jo paties žodžiais, „nykštukinį ofiso kambarį, kurį „Bears“ išdidžiai vadino savo klubo būstine“.

Braitono klubas išvyką į Vilnių tuo metu pasitikinėjo su nemenka panika. Klubo direktorius, vyriausiasis treneris ir generalinis vadybininkas Nurse'as visomis išgalėmis sprendė iškilusią milžinišką problemą – karštligiškai rausdamasis visuose stalčiuose bei spintelėse būsimasis NBA čempionas niekaip nesugebėjo rasti dar vieno komandai reikalingo pilno juodos išvykų aprangos komplekto.

Aprangai atsiradus, „Bears“ pradėjo išvyką į Europos čempionų sostinę pajudėdami nuo Braitono miesto M23 greitkeliu link Gatwicko oro uosto, tačiau tokios prabangos kaip klubo autobusas britai sau leisti negalėjo.

Krepšininkai, treneris ir žurnalistas beveik 40 kilometrų įveikė „trimis ar keturiais“ lengvaisiais automobiliais, o išvažiavus į greitkelį Nurse'as apskambinėjo kitus ekipažus, išsiaiškino kurie žaidėjai skris į Lietuvą ir ėmėsi sudarinėti žaidybinį planą. Oweno žodžiais, „jaučiausi lyg keliaučiau į išvykos rungtynes su sekmadienio lygos komanda“.

Vykdamas į išvykos rungtynes su tokiais klubais kaip buvusi Splito „Jugoplastika“ ar „Lietuvos rytas“, Braitono klubo strategas darė viską, jog „Bears“ varžovams atrodytų kaip pagarbos vertas varžovas.

Kadangi kartu su komanda vykstantys žurnalistai visad vilkėdavo oficialiais kostiumais, strategas jų prašydavo stebėti rungtynes nuo atsarginių žaidėjų suolelio.

Nurse'as vylėsi, jog ant suolo sėdinčius bei kažką užsirašinėjančius kostiumuotus vyriškius oponentai palaikys vyriausiojo trenerio asistentais, kai realybė buvo tokia, jog amerikietis komandai vadovavo visiškai vienas.

Keletu Nurse'o taikytų gudrybių pasidalinti su Delfi skaitytojais sutiko ir iš Bermudų salyno kilęs, Vilniuje „Bears“ atstovavęs ir 9 taškus pelnęs krašto puolėjas Sullivanas Phillipsas. Jo teigimu, nors Braitono klubas ir nepasižymėjo nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių gausa, vyriausiasis jo treneris visada pasirūpindavo, kad komanda būtų maksimaliai gerai pasiruošusi savo varžovams.

„Pirmose rungtynėse prieš „Lietuvos rytą“ mes nežaidėme gerai, mūsų arenoje jie kontroliavo rungtynių tempą. Pamenu, jog mums vykstant į Vilnių treneris liepė neleisti Šiškauskui mesti tritaškių, o Lucasą atkirsti nuo prasiveržimų link krepšio ir paversti jį metiku. Mes sugebėjome tą padaryti, o į rungtynių pabaigą vietos sirgaliai ėmė nušvilpinėti saviškius.

Tiesa, Europos taurės išvykose treneris turėjo vieną mėgstamą ėjimą. Atvykę į kitą miestą mes visad stengdavomės pasirodyti arenoje prieš pat rungtynių pradžią. Kartais stovėdavome degalinėse ir laukdavom ištisas valandas, kad varžovai imtų galvoti kur mes ir jog galbūt mes neatskridom. Taip stengdavomės išmušti juos iš ritmo.“

Per savo profesionalaus krepšininko karjerą Jungtinėje Karalystėje, Slovakijoje bei antroje Vokietijos lygoje rungtyniavęs Phillipsas Nurse'ą šiandien vadina genijumi ir teigia nė kiek nenustebęs, kai buvusiam jo treneriui 2019-ais metais pavyko iškovoti NBA čempiono titulą.

Su nuostaba 41-erių metų buvęs krepšininkas susiduria tuomet, kai aplinkiniai negali patikėti, jog jis – buvęs NBA čempiono auklėtinis. Šiandien Phillipsas džiaugiasi, jog gali tai įrodyti pasitelkdamas savo karjeros metu sukauptomis laikraščių iškarpomis.

J. Kazlausko auklėtiniai rungtynes svečiams iš Didžiosios Britanijos pralaimėjo 62:71, o tuometinės „Lietuvos ryto“ arenos krepšiai vilniečiams buvo tiesiog užrišti.

Šeimininkai pataikė vos 9 iš 16 baudų, šaudė pro šalį atakuodami iš toli.

Pavyzdžiui, A. Lucasas prametė visus 8 tritaškius, nors su 14 taškų vis tiek įsigudrino būti rezultatyviausiu komandos gretose. Po 11 taškų pridėjo Andrius Šležas, Robertas Javtokas ir Ramūnas Šiškauskas, 5 – Tomas Delininkaitis, po 4 – Dickey Simpkinsas ir Saulius Kuzminskas, 2 – Mindaugas Lukauskis.

Varžovams 20 taškų surinko Randy Duckas, 14 – dvigubą Dublį „įforminęs“ Kendrickas Warrenas, sugriebęs ir 11 atšokusių kamuolių.

Nors pralaimėjimas Braitono klubui buvo tik antroji vilniečių nesėkmė Europos taurės turnyro grupių etape, Nurse'o triumfas buvo įrašytas ir į tuometinio „Lietuvos ryto“ klubo istoriją. Pralaimėta dvikova tapo paskutiniąja, kurioje sostinės klubui vadovavo vyriausiasis treneris Kazlauskas, po mačo negailėjęs kritikos savo jėgas pervertinusiems ir susikaupti negalėjusiems auklėtiniams.

Euolygos čempiono vadovavimo erą Vilniuje nutraukė pralaimėjimas nykštukiniam Didžiosios Britanijos klubui. Kaip paaiškėjo praėjus kiek daugiau nei penkiolikai metų – tai buvo vienintelis, pergalingas ir pėdsaką mūsų šalies krepšinio istorijoje palikęs būsimojo NBA čempiono vizitas Lietuvoje vadovaujant krepšinio komandai.