Kamuolį į aikštę – žaidimas jau prasidėjęs

Prieš septynerius metus Lietuvai patikėta teisė (ir pareiga) surengti Europos vyrų krepšinio čempionatą. Tada, lietuviams vis dar nešiojant Europos krepšinio karalių regalijas, būsimas renginys atrodė labai toli. Dabar gi – iki čempionato mažiau nei savaitė. Arenos pastatytos, organizatoriai baigia pasiruošimo darbus, o visų akys nukreiptos į keliolika aukštų vyrų žaliais marškinėliais.

Mažėjant laiko iki pirmojo teisėjo švilpuko krepšinio aikštelėje, aplink ją lieka vis mažiau neatsakytų klausimų. Tačiau pora jų yra esminiai – kokia bus galutinė rinktinės sudėtis ir kaip lietuviai pasirodys čempionate, apsupti savų sirgalių ir namų sienų.

Atrodo, kad pastaruosius kelis mėnesius, dėmesio čempionatui mastui vis augant, Lietuvoje įsivyravo nerašytas įstatymas. Kiekvienas, pareiškęs, kad lietuviai galbūt ir nelaimės šio čempionato, turėtų saugotis geltonai-žaliai-raudonos minios įsiūčio.

Žinoma, puiku, kad pagaliau sirgaliai aukštai iškėlė galvas ir pasitiki tais, kurių vardai ir pavardės šiuo metu linksniuojamos dažniau negu giminaičių. Pasitikėjimui yra daug priežasčių, kurias puikiai simbolizuoja rinktinės medalių kolekcija. Tačiau kiekvienas čempionatas – atskira istorija. Patys krepšininkai taip pat kol kas atsargiai vertina savo galimybes.

Pernai prieš Pasaulio vyrų krepšinio čempionatą naujojo rinktinės vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros neslėgė toks spaudimas kaip šiemet. Jauna rinktinė, iš kurios daugelis nesitikėjo stebuklų, vieną tokių sukūrė. Pasitikti "bronzinių karių" susirinko milžiniškos minios. Analogiška situacija buvo 2000-aisiais. Tada į Sidnėjaus olimpines žaidynes išvyko "po-Sabonio eros" žaidėjai ir grįžo pabaidę amerikiečių žvėrį bei iškovoję bronzos medalius.

Atvejų, kai rinktinė išvyksta su nauju treneriu ir grįžta su medaliais, – dar daugiau: 2003 m. – Europos čempionai, 2007 m. – Europos čempionato bronza, 2010 m. – pasaulio čempionato bronza. 2004 ir 2008 m. lietuviai grįžo be medalių.

Ar pavyks K.Kemzūrai išlaikyti pernykštę sėkmę ir sukurti naują dėsnį? Šiemet treneris gyvena po didinamuoju auksiniu stiklu, pro kurį atsakymą įžvelgti bando 6 mln. akių. Ko gero, tokio spaudimo dar nėra patyręs nė vienas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris. Tauta myli, tauta ir baudžia. Kas bus, jeigu, tarkime, Lietuvos rinktinė nepasirodys taip, kaip tikimasi? Ieškosime naujo trenerio ar naujų žaidėjų?

Pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį rinktinėje atžaidę krepšininkai tuoj užleis vietą jaunajai kartai. Pasaulio jaunimo čempionų titulas gali būti stiprūs raminamieji kamuojamiems baimės, kad po kartų kaitos vyrų rinktinė susilpnės. 2011 m. Lietuvos vyrų rinktinė – patirties ir jaunatvės lydinys. Rinktinės senbuviai grįžo iš užkulisių vienam paskutinių savo pasirodymų. Koks meistras to nenorėtų, kai scena – tavo gimtoji? Tuo metu scenos kampe stovi devyniolikmetis aukštaūgis, kuris pagrįstai taikosi atimti vieno iš senbuvių vaidmenį.

Vyriausybės vykdomos politikos aptarimas patrauktas į šoną, dabar dažniausias klausimas Lietuvoje: "Kas paliks rinktinės stovyklą?" Praėjusią savaitę atsakymas vos nepasisiūlė pats. Per draugiškas rungtynes su Ispanija rinktinės kapitonas Robertas Javtokas buvo parblokštas ant žemės ir susižalojo alkūnes. Taigi klausime dėl rinktinės sudėties atsirado papildomas ir, greičiausiai, neplanuotas klaustukas.

Kokios šios rinktinės galimybės – kol kas galima tik spėlioti. Net ir pasirengimo rungtynės nepadeda išsklaidyti nežinomybės. Pliusų daug – nugalėtojų charakteris, patirtis, meistriškumas. Tačiau kaip iš skirtingų detalių surinkta mašina įveiks kliūtis – geras rebusas ir jis bus išspręstas visai netrukus.

O krepšinio šalyje meldžiamasi stabams, kurių aukštis – apie du metrus, o akyse žaliuoja ne žolė.