Kas ieško svetimų dievų – praranda savus

[nuotrauka1]"Man nekyla noro užtraukti dainą "Ant kalno mūrai - joja lietuviai..." legendinėje Kauno sporto halėje, kai žaidžia "Žalgiris", o aikštėje bėgioja trys ar keturi juodaodžiai, vengras ar čekas", - teigia kaunietis profesorius, habilituotas daktaras Kęstutis Miškinis, buvęs Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) rektorius. Taigi legionieriai - Lietuvos krepšinio išganymas ar rykštė?

Pastaruoju metu, kai mūsų šalies krepšinio klubai negali pasigirti įspūdingomis pergalėmis Europos krepšinio aikštelėse, pasigirsta vis daugiau diskusijų tarp šios sporto šakos specialistų ir eilinių krepšinio gerbėjų, kad įvairaus plauko perėjūnai - užsieniečiai - ne tik nepadeda laimėti, bet trukdo atsiskleisti mūsų talentams. Tenka išgirsti dar kategoriškesnių pareiškimų, jog Kauno "Žalgiris" ir Vilniaus "Lietuvos rytas" tiesiog žlugdo Lietuvos krepšinį.

"Gana tų užsieniečių - mums maloniau būtų žiūrėti, kaip žaidžia lietuviai. Na, ir gyvenimas atėjo, reikia sirgti ne už lietuviškas komandas, o už vienetus lietuvių žaidėjų jose", - įsitikinusi nemaža grupė žmonių Lietuvoje. Juos suprasti galima.

Praėjusių metų Eurolygos sezonas daugelį "Žalgirio" ekipos gerbėjų šokiravo ne tik prastu žaidimu, bet ir tuo, jog į komandą buvo pakviesti net keturi juodaodžiai krepšininkai, o legendinio klubo kapitonu tapo amerikietis Tanoka Beardas.

Tikras akibrokštas tapo ir buvusio žaidėjo latvio Ainaro Bagatskio atsiradimas ant komandos stratego tiltelio, kuris leisdavo vienu metu rungtyniauti net penkiems legionieriams, o lietuvaičiai stebėjo įvykius nuo atsarginių žaidėjų suolelio.

Panaši situacija susiklostė ir sostinės "Lietuvos ryto" komandoje. Rytiečių gretose taip pat labai plati žaidėjų iš viso pasaulio gama.

Patriotiškumo vedami

Pamėginkime panagrinėti dalį teiginių apie užsieniečių krepšininkų "invaziją" į Lietuvos krepšinį. Manau, jog vyresnės kartos žmonės bei pakalbinti buvusieji krepšininkai - tikrai pritaria ir profesoriui K.Miškiniui, ir nemažam būriui patriotiškai nusiteikusių eilinių krepšinio gerbėjų.

Čia verta prisiminti ir tas garsiąsias "Žalgirio" batalijas su Maskvos CSKA "Auksinės karštligės" metu. Dėkingas likimui, jog teko būti tiesioginiu šių kovų dalyviu, kai milijonai lietuvių nekantriai laukė televizijos reportažų apie žalgiriečių pergales prieš Maskvos klubą, kuriame praktiškai žaidė tuometė Sovietų Sąjungos rinktinė.

Tai buvo tokios saldžios akimirkos Lietuvos žmonėms, kad jie pamiršdavo tų dienų sunkaus gyvenimo momentus ir "Žalgiris" reikšdavo savotišką tautos pasipriešinimą okupaciniam režimui.

Man ypač įsiminė "Žalgirio" pergalė Maskvos Lužnikų sporto komplekse prieš CSKA vasario 23 d., kai į šiuos rūmus sugužėjo tūkstančiai aukštų kariškių su savo išsipusčiusiomis žmonomis švęsti pergalės prieš "nacionalistus" iš Lietuvos ir trankiai pažymėti sovietų armijos įkūrimo dienos.

Deja, šventė nepavyko, šampanas liko neišgertas, o puokštės raudonų rožių nukeliavo nežinia kur. Noriu Jums visiems dabar pasakyti, jog šampano buteliai pokšėjo specialiai užsakytame lėktuve, kuris skraidino tą vakarą žalgiriečius į Kauną.

Daugelis tikrų krepšinio žinovų dabar svarsto, kas svarbiau - ar istorinės "Žalgirio" pergalės prieš Maskvos CSKA savo jėgomis, ar Kauno klubo iškovota Europos čempionų taurė daugiausia užsieniečių pastangomis, kai lietuviai atliko antraeilį vaidmenį.

Aišku, šia tema dabar galima diskutuoti ilgai. Daugiau turbūt atsiras žmonių, pritariančių profesoriaus K.Miškinio teiginiui. Neabejoju, jog šiuolaikinis jaunimas, kuris nematė istorinių "Žalgirio" pergalių akimirkų ir net neįsivaizduoja, kas po tokių laimėjimų vykdavo Lietuvoje, turi kitokią nuomonę.

Jiems būtų sunku patikėti, jog krepšininkų, Atėnų olimpinių žaidynių medalininkų, sutikimas Vilniaus oro uoste ir sostinės Gedimino aikštėje, palyginti su "Žalgirio" sugrįžimu iš Maskvos po istorinės pergalės prieš CSKA, kai juos Kauno oro uoste pasitiko iš visos Lietuvos atvykusios šimtatūkstantinės žmonių minios, galbūt prilygsta tik šalies vyrų krepšinio rinktinės sutiktuvėms po iškovotų Europos čempionų aukso medalių Švedijoje.

Pirmosios kregždės

Dabar norėčiau prisiminti ir pirmuosius užsieniečius, kurie skverbėsi į lietuvišką krepšinį, kai jis garsėjo neišsenkamais savų talentų aruodais.

Pirmosios kregždės pasirodė Šilutėje ir Kaune. Šilutiškis treneris Steponas Kairys, turėjęs ryšių San Francisko (JAV) priemiestyje Ouklende, į pamarį atsivežė keletą amerikiečių krepšininkų, kurie čia tapo savotiška atrakcija vietos gyventojams. S.Kairys, būsimas mūsų šalies jaunųjų krepšinio talentų verbuotojas į JAV, šiuos žaidėjus net iš pradžių apgyvendino savo namuose.

Pirmieji legionieriai "Žalgiryje" iš pradžių atrodė nekaltai. Krizės apimtą klubą tada buvo patikėta treniruoti estui Jaakui Salumetsui, kuris į komandą atsivežė savo tautietį Gertą Kullamea.

Žinant lietuvių ir estų draugystę, niekas rimtai tada negalvojo, kas bus toliau, bet langelis į lietuvišką krepšinį svetimšaliams jau buvo pravertas. Tada, apie 1994 m., FIBA Europos taurės varžybose leido klube turėti du užsieniečius.

Netrukus kauniečių komandoje taip pat atsirado pigūs ir įtartino meistriškumo amerikiečiai, kurie neskynė Lietuvos krepšiniui svarių pergalių, bet pradėjo užimti tikrai talentingų vietos krepšininkų vietas ir... atrišo tokių skautų kaip šilutiškis S.Kairys rankas, į kurias būriais plūdo jaunų krepšininkų tėvai - jiems tai buvo vienintelė galimybė išsiųsti savo atžalas į svajonių šalį.

Tikslas gal ir buvo geras, bet kai kuriuos šilutiškio metodus ir dabar smerkia tie Lietuvos treneriai, iš kurių šie jaunuoliai buvo slapčia išvilioti, prisidengus "tėvų noru". Deja, kad nors vienas išvežtas jaunasis krepšininkas padarė įspūdingą karjerą JAV, - neteko girdėti. Belieka tik tikėtis, jog ten jie nors įgijo išsilavinimą.

Tikrieji tikslai

Labai greitai atsigavę mūsų šalies klubai susirado Europoje triūsiančius krepšinio agentus, kurie sudarė sąlygas mūsų talentingiausiems žaidėjams išvykti į NBA ir stiprius Senojo žemyno klubus. Neliko nuskriaustos ir Lietuvos komandos. Be to, turėti savo klube juodaodį ar kitos šalies atstovą tapo madinga.

Tada, laukinio kapitalizmo sąlygomis, Lietuvoje klubų rėmėjai turėjo daug "juodų" pinigų, pirko juodaodžius žaidėjus ir vienas prieš kitą puikavosi vietinių "vasiukų" lygmeniu. Tačiau šios komandos labai greitai išnykdavo iš šalies krepšinio pasaulio.

Gerų legionierių, kurie būtų naudingi mūsų jauniesiems krepšininkams, pasitaikydavo retai. Atvykę į šį šaltoką ir niūrų Europos užkampį, dažnai dar ir dabar vadinamą Rusija, jie retai kada čia ilgiau užtrunka. Atrodo, kad žalgirietis T.Beardas taps savotišku rekordininku.

Legionieriams Lietuvos klubai dažniausiai yra tik tramplinas, siekiant sudaryti geresnę sutartį kitur. Jiems buvo ir yra svetimas Lietuvos mentalitetas ir jos siekiai. Legionieriams patikdavo ir patinka, kad mūsų šalyje beprotiškai mėgstamas krepšinis, bet labiausiai šie svetimšaliai laukdavo ir iki šiol laukia algų dienų ir mūsų moterų dėmesio.

Dabar sunku net tiksliai suskaičiuoti, kiek legionierių jau buvo atvykę į mūsų šalį pasipinigauti bei pasakyti, kokios naudos jie davė Lietuvai? Aišku, buvo ir istorinių pergalių - "Žalgirio" triumfas Europoje bei Vilniaus "Lietuvos ryto" iškovota ULEB taurė. Ar bus panašių laimėjimų ateityje - nežinia, o kad ir toliau Lietuvoje plėsis legionierių geografija - abejoti nereikėtų.

Kita nuomonė

Tai patvirtina ir kita nuomonė bei šių dienų realijos. Štai ką galvoja apie užsienio krepšininkų invaziją į Lietuvos krepšinį Kauno "Žalgirio" klubo generalinis direktorius Ginas Rutkauskas, kuris klube dirba nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų.

"Tai neišvengiama realybė. Lietuvoje tiesiog nėra tiek pajėgių krepšininkų, kurie galėtų žaisti Eurolygoje. Lietuvių pergalės netolimoje praeityje atsisuko prieš mus pačius. Geriausieji išvyko svetur, kur jiems mokami didžiuliai pinigai, ypač NBA. Kiti taip pat pasinaudojo puikia galimybe užsidirbti pinigų. Kaip mums kovoti su finansiškai galingais konkurentais?

Reikalaujama susigrąžinti buvusius klubo žaidėjus į "Žalgir"" - gerai, o iš kur gauti tuos milijonus algoms? Nereikia būti naivuoliais ir tikėtis, kad jie, vedami patriotinių jausmų, sutiks žaisti Lietuvoje už mažesnį atlygį. Nereikia taip pat pamiršti, jog ir krepšininko karjera dėl daugelio priežasčių gali greitai pasibaigti, o jie juk turi galvoti apie savo šeimas bei tolesnį gyvenimą.

Globalizacijos procesas neišvengiamas - jis vyksta visoje Europoje, jis ryškus ir Lietuvos krepšinio pasaulyje, todėl mums reikia Kauno miesto savivaldybės pagalbos. Ji labai reikalinga "Žalgiriui", norint išlikti šioje negailestingoje konkurencinėje kovoje.

Visi reikalauja pergalių, o savų reikiamo lygio krepšininkų jau tiesiog nėra, nors Lietuvos komandos ir tampa pasaulio jaunimo bei Europos vicečempionais. Jaunimą dabar vilioja kas nori ir kai kas išvyksta į išsvajotus užsienius net neapsiplunksnavę.

Geriausiais pavyzdys - Martynas Andriuškevičius, kuris greitu laiku iš Čikagos, matyt, sugrįš į namus. Dabar jau galima abejoti, ar vienas talentingiausių Lietuvos jaunųjų krepšininkų Renaldas Seibutis suras savo sėkmės žvaigždę šiltojoje Graikijoje.

Moterų krepšinio aikštelėje - tas pats, nors Lietuvos čempionate rungtyniauja tik keturios vietinės ekipos ir viešnios iš Latvijos. Vilniaus TEO svaresnių pergalių Europoje taip pat pasiekė tik užsieniečių pastangomis. Ar tai gerai, ar blogai - spręskite patys. Didelis būrys mūsų merginų taip pat rungtyniauja svetur", - teigia G.Rutkauskas.

Moralas

Taigi, kiek žmonių - tiek nuomonių. Aišku, būtų puiku, jeigu pergalės būtų pasiekiamos savų krepšininkų pastangomis, bet tai, atrodo, jau nerealu.

Šie faktai tikrai skaudūs vyresnės kartos krepšininkams, kurie padėjo pagrindus šiam žaidimui Lietuvoje ir iškėlė jį į "antrosios tautos religijos" lygį. Nors beliko tik tikro lietuviško krepšinio pergalių legendos, bet kiti ir jų neturi, o mes tikrai galime jomis didžiuotis - nereikia tik užmiršti, nes tiek vyrai, tiek moterys įrašė čempioniškus aukso puslapius į Europos krepšinio istoriją.

Lieka tik tikėtis, kad į Lietuvą ateityje atvyks tikrai talentingų žaidėjų iš užsienio, kurie sudarys konkurenciją vietos žaidėjams ir padės jiems pasirašyti pelningus kontraktus svetur. Krepšininkams ten bus geros sąlygos užsidirbti pinigų, kuriuos daugelis parsiveš į gimtąjį kraštą ir čia investuos.

O kad pastaraisiais metais Lietuvoje nesublizga tikrai talentingų krepšinio grynuolių - kalti mes patys. Nesavikritiškai džiaugiamės Vilniaus TEO, Kauno "Žalgirio" ar Vilniaus "Lietuvos ryto" iškovotomis pergalėmis, bet dažnai nepagalvojame, kad jos buvo pasiektos daugiausia svetimšalių pastangomis.

Tokios užsieniečių liaupsės, aišku, nemalonios lietuvaičiams, kurie dažniausiai nepelnytai nuvertinami. Taigi moralas čia vienas - jei mes pradedame melstis svetimiems dievams, tai nereikia tikėtis savų pagalbos.