Keisto likimo herojus priminė A.Sabonio kančias ir jėgą: amerikiečiai jo bijojo

Buvusio ilgamečio Madrido „Real“ komandos krepšininko Jose Biriukovo istorija – neįprasta. Ko vertas vien faktas, kad šiam žaidėjui yra tekę ginti ir Sovietų Sąjungos, ir Ispanijos vyrų rinktinių garbę.

Tačiau šį kartą Jose papasakojo ne apie save, o apie gerą savo bičiulį Arvydą Sabonį, rašo Krepšinis.lt.

Jose Biriukovas Aguirregaviria – iš pirmo žvilgsnio eilinis, aukštokas 57-erių metų madridietis, restorano savininkas. Tačiau vos užsukus į jam priklausančią „Las Tablas“ maitinimo įstaigą galima suprasti, kad restoraną įkūrusio žmogaus gyvenimas glaudžiai susijęs su krepšiniu. „Las Tablas“ sienas puošia krepšinio nuotraukų galerija. Kai kuriose iš istorinių fotografijų – pats J. Biriukovas kartu su A. Saboniu.

Bet apie viską nuo pradžių. Kaip primena J. Biriukovo gyvenimo ir karjeros kelią pristatęs ispanų portalas „El Pais“, šios istorijos personažas gimė 1963-iaisiais Maskvoje. Jo tėvas – rusas, mama – baskė, į Maskvą nublokšta po Ispanijos pilietinio karo. Iki 193 cm ūgio išaugęs Jose jaunystėje pasirinko žaisti krepšinį ir tai darė taip gerai, kad patekdavo į įvairiaus amžiaus Sovietų Sąjungos jaunimo rinktines, 22 rungtynes jis sužaidė ir pagrindinėje sovietų rinktinėje, kur ir turėjo progą susipažinti su dvejais metais jaunesniu A. Saboniu.

Tiesa, Maskvoje J. Biriukovas neužsiliko. Baskiškos mamos šaknys jam padėjo gauti Ispanijos pilietybę, krepšininkas persikėlė į Ispaniją ir 1984-aisiais apsivilko Madrido „Real“ marškinėlius.

Per daugiau nei dešimtmetį Madride jis 4 kartus tapo Ispanijos čempionu, iškovojo 4 Ispanijos taures, sykį su „Real“ laimėjo Koračo taurę, o 1995-aisiais kartu su A. Saboniu užkariavo ir Eurolygą.

Būtent po šios pergalės J. Biriukovas dėl kelių skausmų baigė savo karjerą, o A. Sabonis pakėlė sparnus į NBA, Portlando „Trail Blazers“ komandą.

„Kai tik jis atvyko į jaunimo rinktinę, buvo aišku, kad auga kažkas labai rimto. Vienas iš tų žaidėjų, kuriuos palietė Dievo ranka. Įsivaizduokite 18-metį Sabonį – vikrų, greitą, agresyvų, kūrybingą, pataikantį, perduodantį kamuolį“, – kalbėdamas su „El Pais“ prisiminė „Checu“ Ispanijoje vadinamas krepšininkas, per savo karjerą 67 rungtynes sužaidęs ir Ispanijos rinktinėje.

„Arvydas buvo beveik dvejais metais jaunesnis už mūsų kartą, tačiau labai greitai išaugo ir kadetų, ir jaunimo rinktinių marškinėlius. Greitai tapo žvaigžde, ir Aleksandras Gomelskis nedvejojo jį pasiimdamas į 1982-ųjų pasaulio vyrų čempionatą Kolumbijoje“, – pasakojo J. Biriukovas.

Sovietinė rinktinė (jos gretose be A. Sabonio žaidė Sergejus Jovaiša ir Valdemaras Chomičius) laimėjo čempionatą Kolumbijoje, o netrukus jos laukė kelionė į JAV, kur europiečiai sužaidė seriją rungtynių su geriausiomis NCAA lygos ekipomis. Kadangi Maskvos CSKA žaidėjai turėjo sugrįžti į Maskvą ir ruoštis svarbioms klubinėms kovoms, rinktinę sudarė jauni talentai. Tarp jų buvo ir A. Sabonis, ir J. Biriukovas.

„Tiesiog trynėme juos nuo paviršiaus. Amerikiečiai būgštavo stebėdami mus ir žavėjosi Saboniu, kuris jau buvo suspindęs ir tarp vyrų. Iš 12 rungtynių pralaimėjome vos trejas, o vienas jų – dėl akivaizdžios teisėjų vagystės. Sutriuškinome Bobby Knighto treniruojamą Indianos universiteto komandą ir amerikiečiai tiesiog nebegalėjo taikytis su mūsų pergalėmis. Mėnuo buvo tiesiog stebuklingas. Maža to, vakarais gerokai pasilinksmindavome. Devintojo dešimtmečio laisvės jausmas tarsi susijungė su amerikiečių atradimu, kad mes, žmonės iš Sovietų Sąjungos, nesame kažkokie velniai“, – šyptelėjo J. Biriukovas.

„Tuo metu A. Sabonio ūgis dar buvo 210 cm, aikštėje jis darė ką norėjo – buvo universalus ir dominavo. Tai buvo tarsi įžanga į 1984-ųjų kalėdinį turnyrą Madride, kur per trejas rungtynes Arvydas pelnė daugiau nei 70 taškų ir netgi sulaužė krepšio lentą“, – tęsė buvęs krepšininkas.

Anot gyvos legendos, A. Sabonis žaisti krepšinį pradėjo atakuojančio gynėjo pozicijoje, kol per vieną vasarą neišstypo 14 cm. Tuomet jis tapo vidurio puolėju, bet išsaugojo visus perimetro žaidėjo įgūdžius.

„Susidarė įspūdis, kad Arvydas augo iki paskutinių savo karjeros metų Madride. Kai atvyko į Valjadolido „Forum“ būdamas 24 metų, jo ūgis siekė 218 cm. Kai 1995-aisiais atsisveikino su „Real“, buvo įvardijama, kad Arvydo ūgis – 221 cm. Stebuklas, bet jis augo beveik iki trisdešimties“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo J. Biriukovas.

Visgi, kaip prisimena Sabo bičiulis, kartu su išskirtiniais A. Sabonio fiziniais duomenimis žengė ir problemos. 1987-ųjų pavasarį lietuvis patyrė dešinės kojos Achilo sausgyslės traumą, po operacijos iškilo grėsmė jo karjerai. Netrukus trauma pasikartojo, vėl atlikta sudėtinga operacija, tačiau Arvydas sugebėjo sugrįžti ant parketo.

Kaip primena J. Biriukovas, po Lietuvoje atliktų operacijų A. Sabonis reabilitaciją atliko JAV, Portlande. „Blazers“ komanda Sabą buvo pašaukusi 1986-ųjų NBA naujokų biržos pirmajame rate ir sutiko juo pasirūpinti. Tuo metu klubo savininkas buvo Paulas Allenas, vienas iš „Microsoft“ įkūrėjų – jis buvo tiesiog įsimylėjęs Sabonį. Stebuklas ar ne, bet Arvydas vėl prisijungė prie sovietų rinktinės ir išvyko į Seulo olimpines žaidynes 1988-aisiais“, – dėstė A. Sabonio bičiulis.

„Arvydo pasirodymas pusfinalio rungtynėse su JAV buvo tikras spektaklis. Nebuvo pats rezultatyviausias, tačiau dominavo baudos aikštelėje. Tiesiog suvalgė ir Davidą Robinsoną, ir Danny Maninngą ir visus kitus. Nors amerikiečiai vėliau tapo „Visų žvaigždžių“ lygio krepšininkais, jie visi išsigando Sabonio, net bijojo prie jo artintis“, – tęsė J. Biriukovas.

Vėliau finale buvo įveikta Jugoslavija ir A. Sabonis savo auksinių titulų kraitį užpildė – prie 1982-ųjų pasaulio čempionato aukso ir 1985-ųjų Europos čempionato bronzos buvo pridėtas ir olimpinis aukščiausios prabos medalis. Vėliau, jau su Lietuvos rinktine, A. Sabonis Barselonoje ir Atlantoje iškovojo olimpinę bronzą.

„Niekada tarpusavyje nekalbame apie jo traumas, tačiau buvo labai gaila, kad jis prarado tiek mobilumo. Kai likimas mus vėl suvedė ir kartu žaidėme Madride, Arvydo dešinė pėda buvo deformuota, visuomet ištinusi, dešinys kelis taip pat pažeistas.

Tačiau jis turėjo tokį neįtikėtiną krepšinio supratimą ir tokius įgūdžius, kad žaidė praktiškai viena koja, tačiau to pakakdavo. Visuomet buvo sakoma, kad Sabonis turėjo anksčiau persikelti į Madridą, turėjo anksčiau išvykti į NBA.“ Nesvarbu, kaip viskas vyko – jis vis tiek pasiekė savo. Arvydas buvo aukščiausio lygio žaidėjas ir išskirtinis kovotojas. Sabonis yra tarp pačių didžiausių, tarp 10 geriausių vidurio puolėjų krepšinio sitorijoje“, – tęsė „Chechu“.

1995-aisiais kartu su „Real“ laimėta Eurolyga buvo A. Sabonio misijos Madride kulminacija. Jam išvykus, pasitraukė ir J. Biriukovas, o A. Sabonis dar šešis sezonus žaidė NBA. Su Eurolyga vidurio puolėjas atsisveikino būdamas 40-ies ir sužaidęs nuostabų sezoną „Žalgiryje“, kai 2004-aisiais buvo išrinktas sezono MVP.

J. Biriukovą ir A. Sabonį dabar vienija „WhatsApp“ programos grupė, kurioje yra ir kitos praeities krepšinio žvaigždės – Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, Aleksandras Volkovas, Igoris Migliniekas, Heino Endenas, Sergejus Tarakanovas. „Sabas rašo mažai. Visuomet, kai tik gali, mėgsta medžioti ir žvejoti Lietuvoje“, – nusijuokė J. Biriukovas.