Kievinas – apie grėsmingą "Neptūną", nueitą kelią iki finalų ir darbo malonumą

Kai Vilniaus „Kibirkšties-MRU“ komanda 2014-aisiais paskutinį kartą į viršų kėlė Lietuvos čempionių trofėjų, dabartinis jos strategas Gitautas Kievinas buvo ką tik užbaigęs debiutinį sezoną Nacionalinėje moterų krepšinio lygoje (NMKL).

Jaunasis treneris 2013 m. pradėjo kelią Ukmergės krepšinio projekte ir, kaip prisimena dabar, didžiąsias pergales fiksavo kas trejus metus: 2016-aisiais „Akvilės“ lygoje iškovojo bronzą, po kurios komanda sulaukė kvietimo dalyvauti aukščiausiame moterų krepšinio divizione.

2019-aisiais G. Kievino vadovaujama Ukmergės „Vilkmergė“ pusfinalyje per pratęsimą eliminavo „Kibirkštį-MRU“ ir pirmąkart istorijoje žengė į moterų lygos finalą.

Po puikaus finišo G. Kievinas Vilniuje prisijungė talkinti vyr. treneriui Algirdui Paulauskui, o šiam pralaimėjus 2020 m. Karalienės taurės finalą, perėmė „Kibirkšties-MRU“ vairą, bet įsibėgėti taip ir neturėjo laiko – COVID-19 pandemija po mėnesio paralyžiavo krepšinį.

Nuo šio sezono tvirtai vyr. trenerio poste įsitaisęs G. Kievinas pirmuoju savo bandymu nutraukė „Kibirkšties-MRU“ septynerių metų prakeiksmą Lietuvos moterų taurės varžybose bei pasitinka naują iššūkį – „Huawei Moterų lygos“ finalą.

Nuo 2014-ųjų sostinės klubas jame žaidė tik sykį – 2018 m. buvo nusileista Kauno r. „Hoptrans-Sirenoms“.

Šį kartą 33-ejų strategui ir „Kibirkščiai-MRU“ kelią bandys pastoti Klaipėdos „Neptūnas“. Serijos iki trijų pergalių startas – pirmadienį Vilniuje nuo 18 val. Dvikovą tiesiogiai transliuos DELFI TV ir „Moterulyga.lt“

– Treneri, kokius akcentus sudėliojote komandai mūšiui su „Neptūnu“?
– Žinome, ko reikia laukti iš jų. „Neptūnas“ – sudėtinga komanda, esanti ant bangos. Kalbant apie gynybą, sunku analizuoti jas, o puolime kaip ir viskas aišku – žinome akcentus, kada kas vyksta, kai su kamuoliu yra Andra Gabalytė ir kai kamuolys yra Dalios Donskichytės rankose. Gynyboje, mano akimis, yra toks bardakėlis: sudėtinga suprasti, kada ir kas dvigubina, kartais ir trigubina. Kažkokių taisyklių nėra, kas būtinai turi eiti dvigubinti – kas nori, tas ir eina. Mes puolime turime daryti savalaikes pauzes, apsižiūrėti, kur turime laisvų žmonių, neperskubėti, nes jos tą ir provokuoja, kad varžovės kuo greičiau atsikratytų kamuolio, nežaistų palei galinę liniją ir kažkiek rizikuoja tolimais metimais.

– Kas krito į akis iš „Neptūno“ komandos serijoje su „Aistėmis-LSMU“?
– Pirmose rungtynėse Ligita Tamutytė buvo teigiamas impulsas visai komandai. Jos su Karolina Kazočiūnaite yra tos pačios kartos ir tarp jų yra sveika konkurencija. L. Tamutytė savo rankose turėjo ryškius kozirius ir kuo puikiausiai su tuo susitvarkė, nors, mano akimis, K. Kazočiūnaitė iki tų rungtynių atrodė pavojingesnė žaidėja. Tačiau po tos serijos privertė susimąstyti, kaip yra iš tikrųjų.

Be abejo, Gintarė Paulauskaitė pasižymi išaugusiu pasitikėjimu. Ji nuo suolo žaidėjos tapo startinio penketo krepšininke ir viena pagrindinių žaidėjų, kuri kalė vinis į „Aisčių-LSMU“ kapą. Gintarė daug žaidžia ties tritaškiu, nori aukštaūges varžoves išsitempti paskui save, nes yra pataikanti žaidėja. 

Bus be galo svarbi gynyba viena prieš vieną. „Neptūne“ penkios žaidėjos yra metančios iš toli, gal tik L. Tamutytė yra kiek silpnesnė, bet ji pirmose rungtynėse su „Aistėmis-LSMU“ pataikė gana gerus metimus iš tolimos distancijos. Įmesti gali visos penkios, o mūsų tikslas – neatiduoti laisvų metimų, tegul meta darbinius metimus.

– Užsiminėte apie „Neptūno“ atakų organizatores. Kaip keičiasi žaidimas atskirai su D. Donskichyte ir su A. Gabalyte?
– Dalia yra daugiau chaotiškesnė, o Andra – patyrusi, kada ji yra su kamuoliu, komandoje atsiranda ramybė, puikiai mato aikštę ir puikiai skirsto kamuolį. Kaip sakau, Dalia ir Andra – kaip ugnis ir vanduo: viena įsiplieskia – karštai reaguoja, o kita gesina – protingai, remdamasi savo galva.  

– Kokį įspūdį palieka žaidžiančios vyr. trenerės A. Gabalytės darbas, kuriai tai yra tik antras sezonas šiose pareigose?
– Treniruočių proceso vertinti negaliu, nes jame nedalyvauju, bet kas yra pastebima, Andra sugebėjo suvaldyti komandą, nes prieš tai buvo toks balaganėlis. Ji per psichologiją sulipdė, suvienijo komandą į vieną kumštį ir dabar jos tapo grėsminga komanda. Tai yra grynai Andros indėlis, žinoma, žaidėjų pasitikėjimas ja. A. Gabalytės žodis, panašu, yra svarus krepšininkėms.

– Ar jus nustebino, kaip „Neptūnas“ atsitiesė po ne pačios sėkmingiausios atkarpos sezono pradžioje?
– Nuoširdžiai kalbant, sezono pradžioje Klaipėdą mačiau kaip tvirtą trečią komandą, bet vienu momentu lyg jau „Šiauliai“ tapo grėsmingesni po sudėties papildymų. Galvojau, kad jos greičiau įsibėgės ir taps antra komandėle, bet joms pritrūko laiko, o po to – traumos ir žaidėjų išvykimai. O dėl „Aisčių-LSMU“ ir „Neptūno“, niekam ne paslaptis, komandos viduje savo balsą buvau atidavęs Klaipėdai. Paprasčiausiai mačiau, jog jos „Aistėms-LSMU“ – neparankus varžovas: klaipėdietės – agresyvios, žaidžia protingai, Andros dalyvavimas aikštelėje prideda daug, ji daugiausiai kalba komandoje, daugiausiai mato ir praktiškai viena styguoja viską. 

„Neptūno“ pergalę serijoje su „Aistėmis-LSMU“ nulėmė aukštaūgės. Vien dėl to, kad „Aistės-LSMU“ puolime praktiškai neišnaudojo savo aukštaūgių, jos trynėsi daugiau ties perimetru. Nesuvokiama, kodėl taip žaidė Gabija Šegždaitė, nes, mano manymu, jį tikrai gerai moka ir gali žaisti nugara. Nemanau, kad G. Paulauskaitė būtų atstovėjusi prieš G. Šegždaitę po krepšiu. Vienintelė K. Kazočiūnaitė bandė žaisti nugara. Man taip atrodė, kad „Neptūnui“ „Aistės-LSMU“ – parankios, o ne „Aistėms-LSMU“ „Neptūnas“ – visiškai neparankus. Gink Dieve, nevertinu pajėgumų, tiesiog yra komandų, kurios neparankios.

– Kai „Kibirkštis-MRU“ paskutinį kartą tapo lygos čempionėmis 2014 metais, jūs tuo metu su Ukmergės moterų komanda kovojote Nacionalinėje moterų krepšinio lygoje. 2016 metais laimėjote NMKL bronzą, o dabar su „Kibirkštimi-MRU“ stojate jau į antrą sezono finalą. Kokį kelią Gitautui teko nueiti iki to, jog turėtų galimybę per sezoną kautis dėl dviejų aukščiausių titulų?
– Pasakysiu nuoširdžiai – kelias buvo sunkus. Neatsimenu, kas dar būtų ėjęs taip pažingsniui nuo žemesnio diviziono iki aukščiausio. Pradžioje dirbdavau vienas, žinių nebuvo daug, visada mokiausi tik iš savo klaidų, nebuvau susipažinęs su nerašytomis krepšinio taisyklėmis, pastoviai domėjausi ir aiškinausi situacijas. Buvo sunkus metas, turbūt dėl taip ilgai ėjau iki kur dabar esu. 

Aišku, būtų buvę lengviau pabūti asistentu prie gero vyr. trenerio, mokytis iš jo, kažką pasiimti iš varžovų ir susikurti savo filosofiją. Mano manymu, lengviausias kelias – pradėti nuo asistento pareigų, bet visi norime būti vyr. treneriais. Nesvarbu kur, bet tik vyr. treneriu. Būti vyr. treneriu – atsakingas darbas: reikia turėti žinių ir kažkiek patirties. O pas mane viskas kilo iš savęs. 

– Dabar skinate saldžius vaisius.
– Nežinau, ar jie jau labai saldūs. Atsiranda visokių niuansų, su kuriais susipažįsti. Man labai pasisekė su komandos komplektacija, kad vadovas leido sukomplektuoti ją taip, kaip įsivaizdavau. Turiu puikias žaidėjas-pagalbininkes, taip pat vienareikšmiškai rinktinės lygio asistentę Sandrą Linkevičienę, kuri – viena geriausiai krepšinį išmanančių specialistų. Ji mato situacijas žaidėjos akimis ir man tai – didžiausias turtas, ką turiu, jog situacijas galime vertinti ne tik trenerio akimis, bet ir krepšininkės.

Kitos komandos tokių intelektualių žaidėjų neturi, pas mane yra Kristė Timofejeva, Gabrielė Šulskė, kurios praėjo geriausius Lietuvos trenerius. Mes komunikuojame, sprendžiame daug situacijų kartu. Mano tikslas – sukurti žaidėjoms tokias padėtis aikštėje, kokios būtų naudingos joms pačioms. Nėra taip, kad pasakau griežtai, jog turi būti taip ir ne kitaip. Esu toks pat įgulos narys, kaip ir jos. Bendras tikslas – išplaukti kartu.

– Kaip galėtumėte apibūdinti S. Linkevičienės indėlį?
– Jos indėlis – milžiniškas. Anksčiau su rungtynių analizėmis dirbdavau tik aš. Sandra pasisiūlė padėti, darėme šitą darbą abu ir lyginau, ar ji atlieka tai, ką įsivaizduoju. Galbūt ji daro ir geriau, bet norėjau įsitikinti, ar padaro taip, kaip aš matau. Dabar visa vaizdo analizė yra jos rankose, be galo daug diskutuojame ir sprendimus priimame tik kartu. Žaidėjos netgi juokiasi iš mūsų, kad per kiekvieną laisvą minutę mes visą laiką esame diskusijoje. Malonu dirbti. Pats jaučiu kaip augu.