Kodėl Šaras nežais NBA?

Vertinant šeštadienio (08.21) įvykius, galima konstatuoti, jog tai buvo puiki diena Lietuvos krepšiniui. Tačiau vienas dalykas - Larry Browno pasisakymas spaudos konferencijoje - negalėjo būti teigiamai vertinamas nė vieno Lietuvos aistruolio.

Visų gerbiamo L.Browno pasisakymo tonas apie rungtynes jam garbės nedaro. Taip, jis gyrė lietuvius, peikė savo komanda, bet tarp eilučių galima buvo įžvelgti: "Baikit juokus, čia tik nesusipratimas!". Visi mes tą frazę supratom, kai L.Browno paklausė, kodėl geriausias pasaulio įžaidėjas nežaidžia NBA.

Iš vienos pusės buvo pikta girdėti tokio nusipelniusio žmogaus toną, iš kitos - man buvo gaila L.Browno. Visi matė, kad žmogus yra palūžęs, nežino, kaip elgtis ir ką sakyti situacijoje, kurios neįsivaizdavo savo baisiausiame košmare. Tas košmaras - tai NBA pabaigos pradžia.

Jis sakė, kad NBA krepšinis yra paremtas žaidimu 1 prieš 1 arba 2 prieš 2. Toks žaidimas reikalauja didelės fizinės jėgos ir puikių duomenų. Tai iš tikrųjų tiesa: NBA juodaodžiai, žaidžiantys tokį krepšinį - pajėgesni.

Bet šeštadienį mes matėme puikiai rungtyniaujančius, nebijosiu šito išsireiškimo, visas jėgas atiduodančius ir aršiai kovojančius NBA krepšininkus. Jei ne šimtu, tai bent jau devyniasdešimčia procentų išnaudojančius visus NBA krepšinio stiliaus privalumus, t. y.:

1) žaidimas 1 prieš 1 atakoje, paremtas jų fiziniu pranašumu. Matėsi, kad lietuviai nespėja gintis taip, kaip moka. Greiti perdavimai, staigūs judesiai į kairę ir dešinę.

2) žaidimas 1 prieš 1 gynyboje pagal NBA schemą (kuomet tokios komandos, kaip "Pistons" žaidžia svarbias rungtynes, vyrauja kibi gynyba 1 prieš 1, kuriai esant labai sunku padaryti net vieną žingsnį link krepšio).

Net plika akimi buvo galima pastebėti, jog lietuviam labai sunku pelnyti taškus, o svarbiausia - kad sunku net gauti progą atakuoti krepšį. Matėsi, jog perduoti kamuolį žaidėjui, esančiam net 7 metrų atstumu nuo krepšio, kainuoja labai daug pastangų.

Vien jau tai, kad Eurelijus Žukauskas dažnai stovėdavo prie tritaškio linijos ir galvodavo vien apie tai, kaip neprarasti kamuolio, o ne apie tai, kaip jį perduoti kitam žaidėjui, pasako labai daug.

Vienu žodžiu, JAV žaidėjų gynyba buvo tikrai kibi ir galėčiau sakyti, kad asmeninės gynybos privalumas neatsiskleidžia geriau nei per šeštadienio rungtynes.

3) kova po krepšiais - didžiausias JAV koziris kovojant prieš bet kurią turnyro ekipą. Tai objektyviai yra jų stiprioji pusė. NBA krepšinis paremtas jėga, o kovojant po krepšiais būtent ši jėga ir lemia viską. Lietuviai po krepšiais atrodė beviltiškai (išskyrus porą blykstelėjimų), amerikiečiai tiesiog ėmė kamuolius "nuo galvų" ir kartojo metimus.

Kam aš visą tai sakau? Tiesiog noriu pasakyti, jog viskas, dėl ko Europos krepšinis, kurio geriausias veidas šiuo metu yra Lietuva, negalėjo rimtai pasipriešinti amerikietiškajam krepšiniui, visi tie komponentai, kurie JAV yra laikomi krepšinio pamatais, užvakar JAV rinktinės buvo panaudoti beveik tobulai! JAV parodė puikų NBA krepšinį... Bet kas iš to? O gi nieko! Jie paliko aikštę nuleistomis galvomis.

L.Brownas sakė: "NBA krepšinis yra fiziškas krepšinis, 1 prieš 1, 2 prieš 2, europiečiams tai yra pernelyg sunku!” Sutinku, taip, Šarūnas Jasikevičius, palyginti su Allenu Iversonu ar Stephonu Marbury, vertinant NBA masteliais, yra tik storas, lėtas baltaodis, kuris NBA nieko negalėtų parodyti.

Bet negalėtų jis parodyti ne todėl, kad nemoka žaisti krepšinio taip, kaip NBA atletai, o todėl, kad NBA atletai nemoka žaisti krepšinio taip, kaip moka jį žaisti Šarūnas.

Pastarieji yra tiesiog pernelyg neišprusę, kad galėtų perkelti savo supaprastintą krepšinio suvokimą į tokį aukštą lygį, kokiu pasižymi Lietuvos ir Europos komandos.

Taip, Šaras NBA neblizgėtų, nes jis yra per lėtas, nepasižymi tokiu staigumu kaip NBA įžaidėjai. Būtent šie du kriterijai ir yra pagrindiniai iš trijų esminių amerikietiškajam įžaidėjo variantui.

Š.Jasikevičius neblizgėtų tik todėl, kad NBA krepšinis yra kitoks - toks, kuris sustabarėjo, kuris nesivysto, o stovi vienoje vietoje ir apie jį yra galvojama, kad krepšinis šiuo atveju pasiekė savo galutinę vystymosi fazę!

Nė velnio!

Kol tas KITOKS NBA krepšinis karaliavo pasaulyje 20 metų, ir per tą savo karaliavimo laikotarpį nieko nedarė tik akmenėjo, kito krepšinio stiliaus korifėjai ieškojo naujų galimybių, naujų būdų kovoti krepšinio aikštėje... dėl to pradėjo ryškėti, kad kai kas užmigo ant laurų, o kai kas tuo pasinaudojo... O šiš žodis "KITOKS”, po šeštadienio dienos rungtynių, įgauna visiškai naują prasmę. NBA yra NBA, bet velnias žino, kas geriau išnaudoja krepšinio taisyklių leidžiamus žaidimo variantus??? MES AR JIE????". Ir tas posakis skamba ironiškai, su didele šypsena ir tikruoju, gryniausiu lietuvišku pasididžiavimu ir patriotizmu!

Kodėl??? O todėl, kad užvakar mes pamatėm NBA žvaigždes, išnaudojančias fizinio krepšinio ir apskritai visus NBA žaidimo privalumus beveik 100%, vis vien pralaiminčius lietuviams, kurie ramiai, metodiškai iki 4 kėlinuko antros pusės laukė galimybės pademonstruoti protingo, techniško europietiškojo krepšinio privalumus.

L.Brownas sako, kad NBA yra pernelyg sunku europiečiams... TAIP, pernelyg sunku, nes krepšinio stilius yra KITOKS - kvailesnis, primityvesnis, smarkiai supaprastintas, žeminantis visą KREPŠINIO, kaip komandinio žaidimo konsepciją. Tokiem žaidėjam kaip Šarūnas Jasikevičius jis yra per sunkus tik dėl to, kad jis jiems neparankus. Neparakus dėl to kad neišprusęs. Neįsivaizduoju, Šaro, Štombos, Šiškos žaidžiančių krepšinį, kuriame to krepšinio yra tik tiek, kad yra 2 lankai ir krepšinio kamuolys.

Larry Brownas nenorėdamas pripažino, kad mūsų žaidėjai nėra paklausi NBA prekė vien dėl vieno dalyko, šis dalykas yra tas, jog NBA tiesiog žaidžiamas pernelyg žemo lygio krepšinis tokiems žaidėjams, kaip Š.Jasikevičius ar S.Štombergas. Jie turi pernelyg daug meilės šiam žaidimui, kad galėtų jį žaisti ne taip, kaip jis turėtų būti žaidžiamas, taip, kaip jis yra žaidžiamas Europoje.

L.Brownas... taip jis sakė tiesą, Šaras nepritaptų NBA, o jei ir pritaptų tai neblizgėtų, kaip Tony Parkeris, bet ne todėl, kad jis nemoka žaisti krepšinio taip gerai, kaip Ch.Billupsas, T.Parkeris, S.Nashas ar J.Kiddas... nepritaptų jis todėl, kad jis yra pripratęs žaisti žymiai aukštesnio lygio žaidimą nei NBA, žaidimą, kuris Europos krepšinio tėvų, senelių ir dabartinių didžiavyrių (tokių kaip Sabonis, Galis, Gomelskis, o po šeštadienio rungtynių nepabijosiu pratęsti: Jasikevičius, Sireika...) buvo pakeltas į tokias aukštumas, kurios lieka nepasiekiamos supaprastintam krepšinio variantui, dominuojančiam NBA.

L.Brownas galvoja, kad krepšinis yra JAV nacionalinė sporto šaka...

Nė velnio!

MES mylim krepšinį kaip niekas kitas, MES šį žaidimą išmanom kaip niekas kitas, MES jį žaidžiam geriau nei kas kitas, MES jį pakėlėm iki tokių aukštumų, iki kurių niekas kitas nesugebėjo pakelti!

Kas dabar išdrįs kalbėti apie NBA stiliaus pranašumą? Dabar, kuomet geriausias NBA strategas, treniruojantis komandą, sudarytą gal ir ne iš ryškiausių, bet visgi iš NBA žvaigždžių, turi teisintis dėl pralaimėjimo Lietuvai, ne šiaip pralaimėjimo, o pralaimėjimo, kuris buvo patirtas atsižvelgiant į tai, jog JAV žaidėjai pademonstravo beveik viską, ką sugeba. Žaidė aršiai, kovingai, su ugnele, užsidegę, bet pralaimėjo, net panaudodami visą savo NBA arsenalą.

Net nepralaimėjo, o buvo pažeminti (pralaimėjo jie Puerto Rikui, o lietuvių buvo pažeminti)! Neveltui JAV žiniasklaida spindi komentarais, pažyminčiais, kad šį kartą pritrūko ne valios ar noro, pritrūko talento ir mokėjimo žaisti krepšinį!

Kodėl? O todėl kad MES pakėlėm strateginę krepšinio dalį iki šachmatų lygio, kuomet net geriausias NBA strategas, kaip užvakar visi matėm, negalėtų pasigirti net šaškių žaidėjo taktiniais gabumais (kas moka žaisti šiuos žaidimus, supras apie ką aš). Tiesiog L.Brownui pritrūko taktinio išprusimo, kad galėtų galutinai perlaužti rungtynių eigą. O treneris Antanas Sireika paskutinėmis minutėmis paprasčiausiai leido lietuviams parodyti savo pranašumą žaidžiant europietišką 1 prieš 1 variantą, naudojamą itin retai ir tik turint žaidėjų galinčių jį demonstruoti (pvz. "Barsa” - Bodirogą, "Žalgiris” - Sabonį), konkrečiau: agresyvų Š.Jasikevičiaus žaidimą puolant, Sauliaus Štombergo techniškumą žaidžiant prieš Jeffersoną. Visa tai, kaip matėsi iš Larry Browno veido, buvo labai jam netikėtas rungtynių posūkis. Sakoma, jog varžovus labai trikdo gynybos sistemų kaitaliojimas. Tai yra tiesa, bet įsivaizduokit, kaip turėtų trikdyti viso žaidimo puolant krepšį pasisukimas 180 laipsniu. Tikrasis krepšinio grožis yra atsilaikyti 3 kėlinukus panaudojant komandinį puolimą, o ketvirtajame parodyti pavienių žaidėjų techniškumą ir mokėjimą mesti iš toli, krepšinio komponentus, kurie NBA yra seniai pamiršti, ir kurie nepriklauso nuo to, ar tu gali iššokti aukščiau nei kitas, ar tu gali bėgti greičiau nei kitas, ar tu gali kovoti po krepšiu geriau nei kitas. Tai yra komponentai, kurie nėra įgimti, komponentai, kurie reikalauja ne tiek fizinių duomenų ar agresyvumo, kiek meilės, pasišventimo ir atsidavimo žaidimui pavadinimu KREPŠINIS.

L.Brownas, hm... Mes jį labai gerbiam, iš visų NBA trenerių daugeliui lietuvių jis yra geriausias NBA strategas, bet šeštadienį jis atėjo į spaudos konferenciją nusivylęs, apgailėtinas, išsekęs, bejėgis ir labai suirzęs, suirzęs ir supykęs, supykęs ne ant savęs dėl to kad nesugebėjo atlikti trenerio darbo, nes atliko jį gerai, ne ant žaidėjų, nes jie kovojo puikiai ir vykdė trenerio nurodymus, supykęs ir suirzęs jis buvo dėl savo bejėgiškumo, bejėgiškumo ir nevilties, kurią jis pajuto, suprasdamas, kad objektyviai jie buvo silpnesni, kad objektyviai JAV krepšinis patyrė pažeminimą, pažeminimą, kurio jie OBJEKTYVIAI buvo verti!

JAV išnaudojo visas savo galimybes, parodė beveik viską, ką tik galėjo parodyti, bet pralaimėjo.

Labai tikiuosi, kad tendencija, kuri dabar matosi pasaulio krepšinio dichotomijoje, t.y. NBA prieš Europa išliks ir toliau. Labai tikiuosi, kad amerikiečiai ir toliau manys esą nenugalimi ir ieškos gimusių NBA žvaigždžių (tokių kaip LeBronas Jamesas ar Carmelo Anthony), o mes ir toliau tobulinsime krepšinio sąvokas, techniką ir strategiją bei ugdysim puikius žaidėjus, žaidėjus, kurie gal ir nėra gimę tam, kad taptų arogantiškais NBA milijonieriais, bet visa širdimi mylinčius krepšinį ir visa esybe jam atsidavusius.

Pagarbiai,
pitbull