Kokių potėpių rinktinės paveikslui gali pridėti ant dvyliktuko ribos balansuojantys žaidėjai?

„Žiūrime į bendrą paveikslą, kurį norime turėti prisijungus Domui ir JV, ir labiau tame paveiksle matome tuos žaidėjus, kurie lieka“, – po antrųjų Lietuvos rinktinės draugiškų rungtynių, kurios buvo pažymėtos ne tik pirmąja pergale, bet ir pirmaisiais nuo komandos „atkabintais“ žaidėjais, kalbėjo vyriausiasis ekipos treneris Dainius Adomaitis.

Koks tas aplink du NBA bokštus klijuojamos rinktinės paveikslas ir kuriems ant galutinio dvyliktuko slenksčio esantiems žaidėjams jis bus naudingas siekiant bilieto į Kiniją? - bando pažvelgti Alfa.lt.

Iš Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) instagrame sekmadienio vakarą paskelbtos nuotraukos žvelgė Martynas Echodas, Adas Juškevičius ir Gytis Masiulis. Būtent šie trys žaidėjai tapo pirmosiomis šios vasaros Lietuvos rinktinės „aukomis“, netekusiomis galimybės rugsėjį varžytis planetos pirmenybėse.

Jei dėl 22-ejų M. Echodo ir metais jaunesnio G. Masiulio atsisveikinimo su nacionaline komanda niekas pernelyg nenustebo, tai trečiasis „nelaimėlis“ – A. Juškevičius – netruko sukelti apkalbų tarp Lietuvos rinktinės gerbėjų.

Nors gynėjas į galutinį gimtosios šalies dvyliktuką per didžiuosius turnyrus pateko tik kartą – per 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, dar dusyk jis buvo „atkabintas“ vienas paskutiniųjų bei galiausiai privalėjo prisijungti prie komandos po įžaidėjų traumų – taip nutiko tiek 2014 m., kai pasaulio čempionatas vyko Ispanijoje, tiek prieš dvejus metus, kai Senojo žemyno pirmenybėse lietuviai žaidė Izraelyje ir Turkijoje.

Tad nors ne visi A. Juškevičiui šiemet skyrė vietą savo svajonių dvyliktukuose, daugelis jų manė, jog praėjusiame sezone Nantero klubui Prancūzijoje atstovavęs snaiperis liks tarp rinktinės kandidatų mažų mažiausiai iki jos kelionės į Pietų Korėją, kur aklimatizuotis mėginsianti komanda praleis paskutinę savaitę prieš planetos pirmenybes.

Tokio D. Adomaičio sprendimo turėjo būti nustebinti net ir lažybininkai, A. Juškevičių laikę realiu pretendentu važiuoti į Kiniją – tam jie skyrė maždaug 70 proc. galimybę.

Visgi galiausiai 30-metis kaunietis buvo priverstas krautis lagaminus, o D. Adomaitis jo vietoje mato praėjusiame sezone Berlyno ALBA gretose spindėjusį Roką Giedraitį.

„Mes norime turėti tokį išreikštą snaiperį-metiką ir Rokas toks yra. Jis ir ALBA komandoje rungtyniaudamas tą darė, o čia, turėdami du „didelius“, planuojame taip žaisti. Rokas ir antroje, ir trečioje pozicijoje yra labai tinkamas, jis gali žaisti per abi pozicijas“, – po pergalės prieš Suomiją aiškino D. Adomaitis.

Ir išties – iki šiol per stambiuosius turnyrus Lietuvos rinktinės aprangos dar nevilkėjęs 26-erių R. Giedraitis jau spėjo pademonstruoti savo gabumus iš tolimos distancijos, per pirmąsias dvejas draugiškas rungtynes realizuodamas 4 tritaškius iš 9 ir kartu su Jonu Mačiuliu būdamas bene vieninteliu stabiliai tritaškius pataikančiu komandos krepšininku.

D. Adomaitis buvusio ilgamečio „Šiaulių“ krepšininko, o dabar trenerio Roberto Giedraičio sūnų, panašu, labiausiai įsivaizduoja ne jam labiau įprastoje lengvojo krašto puolėjo, o atakuojančio gynėjo pozicijoje.

Pirmojoje lietuviai jau ir taip turi didžiulę grūstį – trečiuoju numeriu dažniausiai žaidžia ir J. Mačiulis, Mindaugas Kuzminskas, Edgaras Ulanovas bei Arnas Butkevičius. Visgi nė vienas iš jų, priešingai nei R. Giedraitis, negali produktyviai rungtyniauti antruoju numeriu, o tai pastarajam ir suteikė pranašumą bei, greičiausiai, bilietą į Kiniją.

200 cm ūgio snaiperis pasižymi ir tuo, jog nereikalauja savo rankose nuolatos turėti kamuolį. Itin taikliai iš aikštės kampų šaudantis R. Giedraitis pasižymi „siaučiančiu“ žaidimo stiliumi, tačiau kur kas geriau jaučiasi ne atakuodamas vienas prieš vieną, o sulaukdamas perdavimų iš įžaidėjų ar kitų komandos draugų.

Turint omenyje tai, jog Lietuvos rinktinės žaidimas bus grindžiamas Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio duetu, toks labiau be kamuolio žaidžiančio, bet visada pasiruošusio R. Giedraičio vaidmuo skamba kaip puikiai derantis prie komandos lyderių žaidimo.

Panašu, kad konstruojant naująjį rinktinės modelį, kuriame be pagrindinių komandos krepšininkų gali būti reikalingi ir aikštę išplečiantys žaidėjai, savų argumentų patogiau gali ieškoti ir kitas snaiperiškomis savybėmis pasižymintis žaidėjas – Eimantas Bendžius.

Vilniaus „Ryte“ praėjusį sezoną žaidęs puolėjas praktiškai visuomet rungtyniavo ketvirtuoju numeriu, o būtent ši pozicija Lietuvos rinktinėje yra pati silpniausia. Maža to, iš visų prie aukštaūgių priskiriamų žaidėjų E. Bendžius pasižymi, ko gero, taikliausia rankele – atrankoje į pasaulio čempionatą visose 12-oje susitikimų žaidęs klaipėdietis realizavo 26 iš 56 tritaškių, fiksuodamas solidų 46,4 proc. pataikymą.

Tiesa, priešingai nei R. Giedraitis, E. Bendžius negali pasigirti universalumu – tik ūgiu ir pataikymu išsiskiriantis žaidėjas neturi gebėjimų kurti žaidimo pats, o taip pat nepasižymi ir solidžia gynyba, ypač prieš sunkiuosius krašto puolėjus. Be to, per pirmuosius du kontrolinius mačus „Ryto“ puolėjas neatrišo krepšio ir pagrindiniu savo ginklu – tritaškiais, pataikydamas vos kartą per septynis bandymus.

Kadangi Žygimantas Janavičius nacionalinės komandos stovykloje veikiausiai yra pasiliekamas tik kaip atsarginis variantas tokiais atvejais, kurie jau nutiko 2014 ir 2017 m., pagrindiniais E. Bendžiaus konkurentais kovoje dėl paskutinės dvyliktuko vietos derėtų laikyti Martiną Gebeną ir Arną Butkevičių. Visgi abu jie savo pozicijose turi žvėriškus konkurentus – Kauno „Žalgiryje“ ateinančiame sezone žaisiantis „centras“ treniruotėse stumdosi su J. Valančiūnu, D. Saboniu ir Pauliumi Jankūnu, o dar vienas „Ryto“ puolėjas pateko į tikrą mėsmalę lengvojo krašto puolėjo pozicijoje.

Abu jie turi tikėtis, jog D. Adomaičio vizijai, kurioje aplink J. Valančiūno ir D. Sabonio duetą netrūks pataikyti iš toli galinčių žaidėjų, užteks tik vieno išreikšto snaiperio – R. Giedraičio, o E. Bendžiaus neprireiks.

Ką rinktinės paveikslui gali pasiūlyti M. Gebenas ir A. Butkevičius?

Pirmasis, ko gero, turi labai aiškias lubas – į pasaulio čempionatą jis gali vykti tik kaip atsarginis ratas traumų arba, ypač kalbant apie P. Jankūną, pagrindinių aukštaūgių formos neįgavimo atveju.

Tikrų „didelių“ žmonių, be M. Gebeno, rinktinėje likusiame penkioliktuke yra vos trys, tad net ir su naudingiausiu Lietuvos krepšinio lygos (LKL) reguliariojo sezono žaidėju tapusiu 24-erių krepšininku nebūtų pasiekta paprastai rinktinių dvyliktukuose taikoma 5 aukštaūgių riba. Tai M. Gebenui turėtų teikti nemažai vilčių.

Savo ruožtu A. Butkevičius rinktinės treneriams privalo pademonstruoti žaidimo lygį, kurio jie tiesiog negalėtų palikti namuose. Vargu, ar dar vienas klaipėdietis nukonkuruos rinktinės veteranus ar Eurolygos klubuose žaidžiančius tos pačios pozicijos žaidėjus, tad į galutinį dvyliktuką jis gali prasmukti tik pademonstravęs, jog gali stabiliai pataikyti iš toli bei būti geriausiu ar bent vienu iš geriausių komandos gynybos specialistų perimetre.

Pirmose dvejose draugiškose rungtynėse A. Butkevičius turėjo padaryti įspūdį D. Adomaičiui – nors iš toli puolėjas neprišaudė (pataikė vieną tritaškį iš dviejų), tačiau solidžiai kovojo dėl kamuolių (9 atkovoti kamuoliai per vos 22 minutes), blokavo metimus ir į komandos žaidimą įpūtė reikiamos energijos.

D. Adomaitis dar turėtų prisiminti ir LKL atkrintamąsias, kai jo auklėtinis Vilniuje darė tiesiog įspūdingus dalykus – rinko po 15,3 taško, 6,6 atkovoto kamuolio ir net po 21,1 naudingumo balą.

Ar to užteks, kad A. Butkevičius užgesintų trenerių pagundą į Kiniją vežtis dar vieną taikliarankį E. Bendžiaus asmenyje ir saugumo sumetimais į dvyliktuką galintį prasibrauti M. Gebeną, pasakyti kol kas labai sunku.

Kaip jau parodė sekmadieninis D. Adomaičio sprendimas, prognozuoti, kas iš mažiau garantijų teikiančių rinktinės žaidėjų gali būti „atkabinti“ iš komandos nėra taip jau paprasta. Tad ir laukiant kitų trenerių štabo sprendimų telieka atsilošti ir stebėti iš kailio besineriančių žaidėjų pastangas įšokti į Azijos pusėn patrauksiantį traukinį.