Kozys – prieš mačą su "Rytu": svarbu vėl nešokti į krūmus

Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) liko dvi komandos, nepatyrusios pergalės skonio – Mažeikių „M Basket-Delamode“ (0-5) ir Kėdainių „Nevėžis-Optibet“ (0-4)

Tiesa, jei pirmoji nepasiekė nė vieno laimėjimo ir Citadele KMT, tai antroji pirmąja sezono pergale jau džiaugėsi, kuomet taurės pirmajame etape įveikė būtent Virginijaus Šeškaus kariauną.

„Po pergalės tikrai smagiau, atrodo, ir spalvos ryškesnės, ir nuotaika kita“, – šypsojosi V. Kozys, bendraudamas su LKL.lt po pirmosios sezono pergalės prieš „M Basket-Delamode“.

25 metų 201 cm ūgio puolėjas neslepia – norimo žaidimo kol kas nedemonstruoja nei Kėdainių komanda, nei jis pats. Kol kas V.Kozio statistika „Betsafe-LKL“ per 17 minučių siekia 4,3 taško, 3,8 atkovoto kamuolio ir 3,5 naudingumo balo.

„Po truputį pradedu suprasti, ko iš manęs nori, ko iš manęs reikia“, – progreso tikisi jaunas puolėjas.

LKL.lt – pokalbis su V.Koziu apie sezono startą, Amito Ebo įtaką, du sezonus Vilniaus „Wolves Twinsbet“ ir sekmadienio mačą su Vilniaus „Rytu“.

Jį stebėkite nuo 19 val. per BTV ir Go3 kanalus.

– Kokia nuotaika buvo Kėdainių arenos rūbinėje po to, kai nukovėte mažeikiškius?

– Tikėkimės, kad tai mums duos papildomo pasitikėjimo, tai galioja ir man pačiam. Po dviejų kėlinių vis tiek buvo labai karšta – blogai žaidėme, neišėjo nei pabėgti, nei ką. Po rungtynių treneriai irgi neliko patenkinti, o ir mes patys jautėme, jog ne viskas buvo gerai. Mums reikėjo pergalės, tai mums – šviežio oro gūsis, padėsiantis lengviau kvėpuoti. 

– Kiek „Nevėžį-Optibet“ slėgė išgyventa pralaimėjimų serija?

– Slėgė, tačiau visi vieni kitus palaikėme, įskaitant ir žaidėjus, ir trenerius. Buvo sunku, nes atrodė, neblogai žaidžiame, ketvirtajame kėlinyje būdavome tai šalia varžovų, tai pirmaudavome. Bet vis neišlaikydavome to: ar nemokėdavome, ar bijodavome, ar netikėdavome, jog galime laimėti. Taip vis paleisdavome. Kad ir su tuo pačiu „Žalgiriu“: nesvarbu, kokios nuotaikos ar motyvacijos jie buvo, buvome rungtynėse iki paskutinių minučių. Taip pat ir su „Šiauliais-Casino Admiral“ – ko tik nevyko tame mače. Svarbiausia, kad tą pergalę pasiėme dabar. Nors savaitgalį atvyksta „Rytas“, reikės sukandus dantis kautis, luptis ir žiūrėti, kaip gausis.

– Ar atradote priežastis, kodėl vis nepavykdavo išgyventi rungtynių lemiamų minučių?

– Manau, kad pagrindinė priežastis yra nauja, jauna komanda. Turime daug pirmamečių lygoje, kurie atvyko iš koledžų, mums reikia laiko ir išmoksime sužaisti pabaigas, neleisime varžovams nulemti rungtynių. Norisi, kad laimėtume ne tik tada, kai oponentai žais blogai – norisi patiems žaisti gerai ir kontroliuoti pabaigas. Trūksta laiko, vienas kito pajutimo, o ir aš pats nežaidžiu taip, kaip norėčiau ir tikėjausi. Toli gražu.

– Kaip į nesėkmes reaguodavo Gediminas Petrauskas? Buvo linkęs labiau laikytis nuoseklumo ar vis įnešti pokyčių?

– Jis tikrai bando visaip laviruoti, ir muštru mus palenkti, ir saldainį duoti. Jis irgi dar pažindinasi su komanda, žaidėjais, naujokais. Mane jis pažįsta ilgiau, Amitą, Igną Vaitkų irgi, bet kitus – tik porą mėnesių, dar reikia perprasti visų charakterius. Suprasti, ar kažkam reikia daugiau pykčio, ar ramaus tono. Visiems čia dar mokymosi laikotarpis. Bet norime, bandome ir tikimės, viskas bus gerai.

– Ar kartais duoti pamokų neužsuka ir ekipos bosas Jonas Mačiulis?

– Užeina, duoda spragilų, bet teisingų – konkrečių ir su argumentais. Nelabai galime juo netikėti – Jonas matęs aukšto lygio krepšinio, visas detales žino dar geriau, tos spragilos būna tinkamos.

– Kiek svarbu jums turėti tokį žaidėją kaip Amitas Ebo, kuris čia – nebe pirmus metus, gali būti lyderiu ir patempti komandą, kada to reikia?

– Labai svarbu, jis žino trenerį, jo sistemą, gaila tik to, kad jį kamuoja smulkios traumelės. Dėl to kartais trūksta nuoseklumo ir mūsų tarpusavio susižaidimo su juo. Vis tiek jis pagrindinis mūsų aikštės generolas, norisi jį turėti visada ir kuo daugiau. Bet nieko nepadarysi, traumelės – sporto dalis, nuo jų nepabėgsi.

– Pats minite, kad jums sezonas prasidėjo ne taip, kaip norėjote ir tikėjotės. Kaip mąstote, kodėl?

– Nežinau. Gal sezono pradžioje save perspaudžiau, galvojau, jog ateisiu ir versiu kalnus, bet pamačiau, kad kalnų neišeina versti. Po tų poros metų ant „Wolves Twinsbet“ suolo buvo visokių minčių, dabar jos jau susidėlioja į tinkamus stalčius. Manau, kad dabar bus geryn ir geryn.

– Solidesnes minutes pastarąjį kartą žaidėte 2021–2022 m. sezone Jonavoje. Kaip pora metų su epizodiniu vaidmeniu jus paveikė?

– Žaisdamas „vilkuose“ ir eidamas į rungtynes žinodavau, kad galiu tikėtis 5 minučių. Atrodydavo, kad kiek galėsi, tiek per jas duosi. Dabar Kėdainiuose to tikrai neužtenka: tiek treneriai, tiek komandos draugai, tiek aš pats iš savęs tikiuosi daugiau. Gal dėl to taip ir gaunasi. Bet po truputį pradedu suprasti, ko iš manęs nori, ko iš manęs reikia.

– Ko teigiamo pasisėmėte per tuos porą sezonų „Wolves Twinsbet“ gretose?

– Pamačiau, kokia yra aukštesnio lygio klubo virtuvė, kokie atvyksta legionieriai, kaip atrodo Europos taurės užkulisiai. Kai kurie sako, kad būnant tokioje organizacijoje vis tiek treniruojiesi su labai aukšto lygio žaidėjais – taip, tačiau treniravimasis nėra tas pats kaip rungtynės. Vis tiek reikia žaidybinės praktikos – tai svarbiausias dalykas. Kartais treniruotėse gali atrodyti labai gerai, bet atėjus rungtynėms supranti, kad treniruotė nė iš tolo neprilygsta mačui.

– Tikitės, kad Kėdainiuose atskleisite tokią savo versiją, kokią rodėte Jonavoje?

– Tikiuosi dar geresnės (Šypsosi).

– Sekmadienį Kėdainiuose svečiuosis „Rytas“. Kaip manote, ko reikia, kas mestumėte iššūkį „Betsafe-LKL“ čempionams?

– Reikia būti kietiems, atsakyti į jų fiziškumą, kad ir kaip banaliai tai gali skambėti. Tai – fiziška komanda, kibi, išmušanti iš derinių, tai matėme jau pasirengimo metu, nors tai buvo tik pati kontrolinių mačų etapo pradžia. Tai – ne viską sako. Tada pirmajame kėlinyje jie lipo ir ėmė spausti mus, tad jautėsi, kad kažkiek šokome į krūmus. Po to apsipratome. Bus svarbu nešokti į krūmus dabar, jei jie mus imtų už gerklės. Reikės atsakyti fiziškumu ir pataikyti į krepšį, kad būtume arti jų.