Krepšininkės širdyje uždegta kibirkštis (interviu)

Gintarė Petronytė 13 metų krimto legionierės duoną. 33 metų 195 cm ūgio vidurio puolėja sėmėsi patirties, žaidė aukščiausiame lygyje, atstovavo pajėgiausioms komandoms ir pažino ne viena šalį. Tačiau ateina laikas, kai nei geriausi kontraktai, nei palankiausios sąlygos tavęs nebegali sulaikyti užsienyje. Ateina laikas, kai sprendimą apie tolesnę karjerą padiktuoja širdis. Taip G.Petronytė grįžo į Lietuvą ir nuo šiol krepšininkė gins Vilniaus „Kibirkšties" klubo garbę.

Rugpjūčio 8 d. Vilniaus klubas oficialiai pranešė, jog viena geriausių Lietuvos krepšininkių G.Petronytė po dešimtmečio vėl žais „Kibirkštyje". Vidurio puolėja užsienyje rungtyniauja nuo 2009 m. Tiesa, 2011-2012 m. sezone, kuomet atstovavo Polkovicės CCC (Lenkija), krepšininkė buvo grįžusi ir į gimtinę. Tuomet gruodį ji nutraukė sutartį su Lenkijos klubu ir prisijungė prie „Kibirkšties". Tačiau neilgai trukus vidurio puolėja vėl pakėlė sparnus ir tęsė legionierės karjerą. Per visus tuos metus lietuvė žaidė ir Stambulo „Galatasaray" (Turkija), ir Antakijos „Homend" (Turkija), ir Krokuvos „Wisla Can-Pack" (Lenkija), ir Neapolio „Saces Mapei" (Italija), ir Mersino BSB (Turkija). O paskutinė jos stotelė buvo vėlgi Italijoje. 2019-2022 m. mūsiškė atstovavo Venecijos „Umana Reyer" komandai. G.Petronytė per karjerą išbandė jėgas ir Eurolygoje, ir Europos taurės turnyre.

„Visada svajojau grįžti į Lietuvą ir prisidėti prie moterų krepšinio atgimimo. Labai gerai atsimenu, kaip Vilniaus „Teo" žaidė dėl patekimo į finalinį Eurolygos ketvertą ir arenoje sostinėje nebuvo laisvų vietų. Visą laiką norėjau, kad visos mergaitės matytų tai, ką mačiau aš ir, ką matė mano komandos draugės, nes mes turėjome į ką lygiuotis. Dabar daugybę metų nebuvo į ką lygiuotis ir nebuvo komandos, žaidžiančios aukščiausiame lygyje, žaidžiančios Europoje. Man visą laiką buvo liūdna ir gaila. Mano didžiausia siekiamybė, mano noras, svajonė, kad ta komanda grįžtų, - „Kibirkšties" klubo pranešime buvo cituojama G.Petronytė. - Grįžti į „Kibirkštį" tikrai reiškia labai daug, nes čia yra mano širdis, čia yra mano namai ir man yra gera. Visos pergalės pačios saldžiausios ir mylimiausios yra Lietuvoje, tiek su Lietuvos rinktine, tiek žaidžiant už Lietuvos klubus."

Ne paslaptis, jog geriausia šalies metų krepšininke ne kartą išrinktą puolėją apsispręsti paskatino ir Vilniaus klubo sugrįžimas į Europos taurę. Mūsų sostinė septynerius metus neturėjo komandos, rungtyniaujančios Senajame žemyne. Lietuvos čempionės į šio turnyro reguliarųjį sezoną žengs tiesiausiu keliu kartu su 37 klubais, o dar 10 klubų prisijungs po atrankos. 48 reguliariojo sezono ekipos buvo padalytos į 12 grupių po 4 komandas. Mūsiškės pateko į F grupę. Ten jau laukia Tel Avivo „Maccabi" (Izraelis) ir Dėro „Uni Gyor" (Vengrija). Dar viena varžovių komanda paaiškės po atrankos.

- Ar sunku buvo apsispręsti, ar ilgai galvojote apie karjeros pasukimą į Lietuvą? - „Vakaro žinios" paklausė Gintarės Petronytės.

- Tikrai reikėjo laiko. Nes po praėjusio sezono norėjau pabūti visiškai ramiai, išsivėdinti galvą ir apie nieką negalvoti. Tikėjausi, kad sprendimas apie ateitį ateis natūraliai. Taigi šiek tiek reikėjo laiko susidėlioti visas mintis. Tiesiog dariau taip, kaip jautė širdis. Priėmiau šį sprendimą ir dabar esu labai laiminga.

- Ar „Umana Reyer" nesistengė jūsų išlaikyti, ar sulaukėte pasiūlymų iš kitų šalių klubų?

- Pasiūlymų tikrai buvo. Taigi man tiesiog viduje reikėjo apsispręsti, ar dar noriu kažkur važiuoti ir toliau bastytis už namų sienų, ar aš noriu grįžti ir man jokie kiti pasiūlymai net neįdomūs. Viską viduje susidėliojau ir supratau, jog jokia kita vieta nebus geresnė už Lietuvą. Tiesiog tai jaučiau tuo metu ir todėl buvo daug lengviau apsispręsti.

- Kokie „Kibirkšties" pasiūlymai, ar tas faktas, kad sugrįžtama į kovas Europoje, labiausiai prisidėjo prie sprendimo priėmimo?

- Pradėjome kalbėtis ir pamačiau, kad klubas eina teisinga linkme, viskas daroma profesionaliau nei buvo. Iš tiesų „Kibirkštis" man visą laiką buvo labai svarbi. Visada norėjau, kad Lietuva turėtų stiprią moterų krepšinio komandą. Nes, kai augau, mačiau ir turėjau į ką lygiuotis. Visada sostinėje buvo pati stipriausia komanda su geriausiomis žaidėjomis. O pastaruosius keletą metų nebuvo tokios ryškios ekipos. Tačiau, matau, kad dabar dėliojami teisingi žingsniai. Man patiko visos jų idėjos ir mintys, kaip žingsnis po žingsnio grąžinti tai, kas ir turi čia būti. Norėjau prie to prisidėti ir būti to dalimi.

- Legioniere buvote daugiau nei dešimtmetį, ką tie metai jums davė kaip krepšininkei, kaip asmenybei?

- Jie davė žiauriai daug. 13 metų žaidžiau užsienyje, skirtingose šalyse, skirtinguose klubuose, pas skirtingus trenerius, skirtingose kultūrose. Tie metai suformavo požiūrį į pasaulį, į viską dabar žiūriu daug paprasčiau. Anksčiau ieškodavau problemų ten, kur jų nebūdavo. Žinoma, daug kur buvo sunku. Mačiau, kaip sunku ir blogai gali būti. Tačiau dabar į tai žiūriu tiesiog paprasčiau. Jaučiuosi sukaupusi patirtį ir kaip žmogus. Išėjimas iš komforto zonos davė tikrai labai daug.

- Kiek jums pažįstamos „Kibirkšties" žaidėjos ir vyriausias treneris Gitautas Kievinas?

- Žinoma, iš matymo visas merginas žinau (šypsosi). Tačiau pažįstu tikrai ne visas,o tik kelias - vyresnes žaidėjas. Būdama užsienyje visada sekdavau komandos pasirodymus. Pas šį trenerį žaidusi nesu, bet pažįstu jį iš senų laikų. Manau, tikrai bus įdomu.

- Kaip vertinate komandos galimybes Europos taurės turnyre?

- Sunku pasakyti, nes į Europos taurę „Kibirkštis" grįš po nemažos pertraukos. Grupė tikrai nelengva, varžovės laukia pajėgios. Tos komandos turi daug legionierių. Tačiau mes irgi stengsimės nenusileisti, kovosime. Labai norime bent jau iš grupės išeiti. Aišku, viskas priklausys, kaip susilipdys mūsų komanda. Tačiau tikrai važiuosime kovoti.

- Sakote, jog „Kibirkštis" eina teisingu keliu, pati esate žaidusi ir Eurolygoje, kaip manote, per kiek laiko galima „užaugti" ir iki šio turnyro?

- Žinoma, viskam reikia laiko. Tačiau viskas priklausys nuo to, kaip susižais komanda. Jeigu bus rezultatai, ateis ir finansai. Mums labai reikia visų pagalbos. Reikia, kad kuo daugiau žmonių būtų suinteresuoti padėti komandai pakilti. Visi kartu turime rodyti gerus rezultatus. Tuomet tikėsimės pagalbos iš aplinkos ir tada bus daug lengviau žengti didesnius žingsnius į priekį. Dabar norime apšilti Europos taurės turnyre, o paskui grąžinti komandą į Eurolygą. Eigoje matysime, ar tam prireiks metų, ar kelių.

- Prisistatydama visuomenei, kaip nauja „Kibirkšties" narė, minėjote, jog norite prisidėti prie moterų krepšinio Lietuvoje atgimimo. Tačiau juk sakoma, kad vienas lauke - ne karys. Tikite, jog galbūt jūsų pavyzdžiu paseks ir kitos po pasaulį išsibarsčiusios mūsų krepšininkės?

- Vienas lauke - tikrai ne karys. Reikia komandos. Jokiame krašte vienas žmogus neišspręs visų problemų. Turi būti komanda, žaidėjos turi sulipti. Kartais, kai atsiranda komandinis ryšys, komandinis žaidimas, jis gali nugalėti daug didesnį talentą. Tai yra svarbiausia. Mūsų komandoje didelę branduolio dalį sudarys lietuvės krepšininkės. Manau, taip kolektyvui sulipti turėtų būti daug lengviau. Kaip seksis kartu išeiti į aikštelę ir rodyti rezultatą, matysime. Tačiau bus labai įdomu. Kalbant apie kitas veteranes, žaidžiančias užsienyje, manau, jos tikrai irgi gali grįžti į Lietuvą. Atsiradus galimybėms, geroms sąlygoms, manau, tikrai apie tai susimąstytų ne viena. Juk visos esame lietuvės. Aišku, nenoriu kalbėti už kitas, tačiau namai tikrai traukia.

- Tikite, jog žaidimas Europos taurės turnyre išjudins ir sirgalius, jų susirinks daugiau, pakels moterų krepšinio populiarumą šalyje?

- Labai tikiuosi ir labai to noriu. Tai yra vienas iš didžiausių tikslų. Mes puikiai žinome, jog kai būna rezultatai, ateina ir žiūrovai. Visiems reikia pergalių. Bandysime viską daryti, kad jų būtų.