Krepšinio trenerė pasigenda užsispyrusio jaunimo

Va­kar Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė­je vi­ce­me­rė Dan­guo­lė Mar­tin­kie­nė pa­svei­ki­no 60-ties me­tų su­lau­ku­sią bu­vu­sią il­ga­me­tę mies­to krep­ši­nio ko­man­dos „Rū­ta“ tre­ne­rę Zi­tą Griš­ke­vi­čie­nę.

Bu­vo gy­nė­ja

„Ačiū už pa­siau­ko­ji­mą ir ne­prie­kaiš­tin­gą dar­bą“, – dė­ko­jo vi­ce­me­rė D. Mar­tin­kie­nė tre­ne­rei. Dė­ko­jo ir bu­vęs krep­ši­nin­kas, Šiau­lių mo­te­rų ko­man­dos "Šiauliai – Universitetas" (buvusi „Rū­ta“) di­rek­to­rius Do­na­tas Sla­ni­na: „Puo­šia­te mus ne žo­džiais, o dar­bais.“

Nuo penk­tos kla­sės krep­ši­nį žais­ti pra­dė­ju­si Z. Griš­ke­vi­čie­nė per sa­vo kar­je­rą iš­ko­vo­jo ne vie­ną skam­bią per­ga­lę.

„Nie­kas ne­gal­vo­jo, kad iš ma­nęs ga­li kaž­kas išaug­ti, bet du kar­tus ta­pau Eu­ro­pos čem­pio­ne“, – praei­ties įspū­džiais da­li­jo­si Z. Griš­ke­vi­čie­nė.

„Aikš­tė­je bu­vau gy­nė­ja, ka­dan­gi tais lai­kais įžai­dė­jos po­zi­ci­jos ne­bu­vo. Ge­rai žais­da­vau de­ri­nį du prieš du. Man bu­vo svar­bu ge­rai per­duo­ti ka­muo­lį“, – sa­kė tre­ne­rė.

Di­de­lis at­kak­lu­mas

Kal­bė­da­ma apie vai­kys­tę, Z. Griš­ke­vi­čie­nė ne­sto­ko­jo hu­mo­ro jaus­mo. Ji moks­lo me­tais la­biau­siai ne­mėg­da­vo bė­gi­mo, o tam, jog ga­lė­tų žais­ti krep­ši­nį, iš­tver­da­vo il­gas ke­lio­nes į tre­ni­ruo­tes. Vai­kys­tė­je ji sva­jo­jo sės­ti prie tro­lei­bu­so vai­ro.

„Tre­ni­ruo­tės vyk­da­vo Pa­ne­mu­nė­je, Kau­ne. Nu­si­leis­da­vau fu­ni­ku­lie­riu­mi ir sės­da­vau į tro­lei­bu­są. Ke­lio­nė truk­da­vo apie 40 mi­nu­čių. Ka­dan­gi sva­jo­nė vai­ruo­ti tro­lei­bu­są neiš­si­pil­dė, ta­pau krep­ši­nin­ke. Da­bar, be krep­ši­nio, už­sii­mu dar­ži­nin­kys­te“, – pa­sa­ko­jo bu­vu­si „Rū­tos“ stra­te­gė.

Jau­ni­mas ki­toks

Z. Griš­ke­vi­čie­nė ne­sle­pia nu­si­vy­li­mo jau­nais krep­ši­nin­kais. Tre­ne­rės tei­gi­mu, at­sa­ko­my­bės ir už­si­spy­ri­mo trū­ku­mas – aki­vaiz­dus.

„Šiuo­lai­ki­niam jau­ni­mui trūks­ta už­si­spy­ri­mo. Jis pri­va­lo bū­ti verž­lus, siek­ti sa­vo tiks­lo, o ne at­si­sės­ti ant suo­liu­ko ir taukš­ti. Nė­ra at­sa­ko­my­bės jaus­mo. Nors at­stu­mai iki tre­ni­ruo­čių vie­tos yra ne­di­de­li, tai vis tiek tam­pa kliū­ti­mi“, – sa­kė Eu­ro­pos čem­pio­nė.

Tre­ne­rei pri­ta­rė ir D. Sla­ni­na: „Tiks­lus pa­siek­si tik per kan­čias. Tu­ri bū­ti no­ras nu­ga­lė­ti. Da­bar tre­ne­riai bi­jo ką nors pa­sa­ky­ti ne taip, nes po to jau­ni­mas ne­lan­kys tre­ni­ruo­čių.“