Krepšinis gynėjui - tarsi malonus verslas

Pasaulio jaunimo čempionu tapęs Rolandas Alijevas po dvejų metų pertraukos grįžta į rinktinę.

22 metų 192 cm ūgio įžaidėjas R.Alijevas lieja prakaitą Lietuvos studentų rinktinės treniruočių stovykloje. Praėjusį sezoną Varšuvos komandoje "Polonia" žaidęs krepšininkas džiaugėsi, kad turėjo galimybę keletą savaičių pailsėti gimtajame Kaune, o šiuo metu vienintelis jo rūpestis - būti naudingam antrajai šalies rinktinei.

- Rolandai, kokios, Jūsų manymu, studentų rinktinės perspektyvos?

- Studentų rinktinės idėją vertinu kaip perspektyvą ateičiai. Manau, ši komanda suburta ne tik tam, kad šiais metais gerai pasirodytų studentų universiadoje. Tikriausiai tikslas yra suburti pajėgius jaunus ir perspektyvius krepšininkus ir ugdyti mus, kad po kelerių metų būtume pasirengę atstovauti nacionalinei rinktinei. Pasaulio jaunimo čempionate turėjome ne tik pajėgią komandą, tačiau ir nuostabų kolektyvą. Visi puikiai sutarėme ir buvome lyg vienas kumštis. Turėjome tikslą ir vienas kitam padėjome. Gal dėl to ir pavyko laimėti. Smagu, kad didžioji dalis tos komandos ir vėl susirenka kartu. Grįžtu į rinktinę po dvejų metų pertraukos. Pasiilgau komandos, išskirtinės atmosferos ir draugų.

- Gal turite ambicijų dar šiais metais patekti į pagrindinę Lietuvos rinktinę?

- Kiekvienas antrosios rinktinės krepšininkas širdyje norėtų žaisti nacionalinėje komandoje. Neabejoju, kad pirmoje rinktinėje atsiras laisvų vietų, todėl į ją patekti galės kiekvienas iš mūsų. Pasitikiu savimi, todėl tikiu, jog ir aš galiu pakliūti į pagrindinę komandą.

- Esate Europos jaunimo vicečempionas bei pasaulio čempionas. Ar dažnai prisimenate tas varžybas?

- Pasižiūriu į medalius ir suprantu, jog tai - neįkainojami laimėjimai. Sunku papasakoti, kas nutinka, kai tampi pasaulio čempionu. Atrodo, kad visas pasaulis atsiduria po kojomis. Pasaulio čempiono statusas ne tik suteikia daugiau ryžto bei motyvacijos, tačiau ir įpareigoja. Žaidžiant šalies čempionatuose privalai atiduoti visas jėgas, maksimaliai stengtis ir rungtyniauti geriau nei kolegos.

- Ar spėjote pailsėti po sezono?

- Man poilsis - sugrįžti į gimtąjį Kauną ir pabūti su artimiausiais žmonėmis. Jau esu prisikeliavęs, todėl daug mieliau laiką leidžiu su draugais ir šeima. Be abejo, laisvalaikio niekada nebūna per daug, tačiau esu jaunas ir noriu žaisti krepšinį. Dar neturiu žmonos ir vaikų, todėl dabar man reikia rinktinės, reikia tų išskirtinių pojūčių, pakylėjimo, pergalių ir viso kito, ką suteikia nacionalinė komanda.

- Krepšinio specialistai Jus vadina tikru įžaidėju, kuriam svarbiau perduoti kamuolį ir sustyguoti žaidimą, nei imtis iniciatyvos. Ar pritariate tokiai nuomonei?

- Praėjusį sezoną Lenkijoje susikurdavau daugiau progų ir atakuodavau krepšį pats, todėl pelnydavau daugiau taškų nei kituose klubuose. Jaučiu didesnį malonumą laiku ir tiksliai perduodamas kamuolį, sukurdamas dėkingą situaciją atakai. Aikštėje visada yra žaidėjų, galinčių pelnyti taškų, tačiau mano darbas - laimėti. Žinau, kad treneriai mane vertina kaip laimėtoją, o ne kaip taškų "darytoją”.

- Neseniai dalyvavote jaunųjų Europos talentų treniruočių stovykloje "Reebok". Kokių turėjote tikslų ir kaip vertinate savo pasirodymą?

- Buvo liūdna, nes į turnyrą atvykau skaudančia koja. Susitrenkiau raumenį, tačiau žaidžiau sukandęs dantis ir niekam nieko nesakiau. Pirmą kartą dalyvavau tokiame turnyre ir norėjau pasirodyti užsienio agentams. Man sakė, kad nustebinau agentus savo sugebėjimu vadovauti žaidimui. Mano komanda visada laimėdavo, net geriausių "Reebok" žaidėjų rinktinė, į kurią buvau pakviestas, po sunkios kovos įveikė Italijos jaunimo iki 20 metų komandą (70:65 - red.). Mano tikslas nebuvo išvykti į NBA, tiesiog norėjau, kad užsienio skautai susipažintų su Rolandu Alijevu.

- Esate vienintelis lietuvis, priklausantis mažai girdėtai "Octagon" agentūrai, daugiausiai dirbančiai su amerikiečiais. Kaip patekote į šią agentūrą?

- Kai kurios garsios agentūros į mane žiūrėjo lyg į eilinį vidutinioką. Tuo tarpu "Octagon" agentas atvyko, pakalbėjome ir nutarėme dirbti išvien. Agento dėka būdamas 18 metų pasirašiau sutartį su Vilerbano "Asvel" komanda. Nevažiavau į Prancūziją žaisti po 20 minučių ir pelnyti po 10 taškų. Tiksliai žinojau, ko iš manęs norės ir kokios bus mano pareigos. Sezonas Prancūzijoje atnešė tiek naudos, kiek net negalėjau tikėtis. Įgijau naudingos patirties, kurios tikrai nebūčiau įgijęs čia. Visą sezoną žaidžiau jaunimo komandoje, treniravausi su pagrindine "Asvel" ekipa bei po keletą minučių rungtyniaudavau Eurolygoje ir Prancūzijos pirmenybėse.

Po sezono Prancūzijoje turėjau nemažai gerų pasiūlymų, tačiau niekas negalėjo garantuoti daug žaidimo laiko. Pasirašiau dvejų metų sutartį su Šveicarijos "BC Boncourt" ekipa.

Praėjusį sezoną ilgai derėjausi su Ispanijos pirmosios lygos Bilbao komanda, bet, užtrukus deryboms, vienas "Octagon" agentas iš Lenkijos pasiūlė rungtyniauti Varšuvos ekipoje. Niekada nenorėjau žaisti Lenkijoje, todėl iš pradžių nuvykau neilgam. Tačiau man patiko Varšuvoje ir nutariau likti visam sezonui.

Savo asmeniniais rezultatais likau patenkintas, tačiau komanda nebuvo pajėgi. Mano agentas sako, kad krepšinis yra verslas. Todėl stengiuosi žiūrėti į krepšinį kaip į daug malonumo suteikiantį verslą.