Lavrovas didžiuotųsi, arba Tylintis kapitonas, pribloškęs Lenkijos krepšinio bendruomenę

Lenkijos rinktinės kapitonas Mateuszas Ponitka Sankt Peterburgo „Zenit“ klubą paliko vos prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, kaip ir kiti klubo legionieriai.

Skirtingai nuo Mindaugo Kuzminsko, kaimyninės šalies rinktinės vedlys po poros savaičių pertraukos vėl vilkėjo „Gazprom“ reklama išmargintus komandos marškinėlius, rašo Krepšinis.lt.

Pirmadienį „Zenit“ socialiniuose tinkluose džiaugėsi, jog penki užsieniečiai, kurių gretose ir 28-erių puolėjas M. Ponitka, grįžo į komandos gretas po „trumpų atostogų namuose“.

Kol M. Ponitka laiką leidžia Sankt Peterburge, Lenkijos premjeras lankosi bombarduojamame Kijeve. Pranešama, jog kovo 15-ą dieną karo talžomoje Ukrainos sostinėje lankosi Lenkijos, Čekijos ir Slovėnijos premjerai, kurie susitiks su Ukrainos prezidentu Volodimyru Zelenskiu ir premjeru Denysu Šmyhaliu.

Pavyzdį M. Ponitkai rodo brolis, kuris po etapo Kazio Maksvyčio treniruotoje Permės komandoje darbo dairosi Vakaruose. Skelbiama, jog Marcelis Ponitka turėtų papildyti Frankfurto klubo gretas.

Prieš trejus metus karjerą NBA baigęs Marcinas Gortatas prisijungė prie atvirai kritikuojančių rinktinės kapitoną.

„M. Ponitka visada buvo individualistas. Visada ėjo savo keliais (kartais gerais, kartais blogais). Jis priėmė sprendimą, kurio iš jo buvo galima tikėtis... Galvojo tik apie save. Man nėra didelio šoko ar siurprizo. Kiekvienas turi teisę tai daryti.

Tik liūdna, kad jis yra mūsų komandos kapitonas. Man atrodo, daugelis žmonių tikėjosi kitokio sprendimo. Reikia prisiminti, kad kapitono raištį jam padovanojo prezidentas. Dabar jis sugeria dvigubą kritiką dėl tokio sprendimo. Kitas klausimas: o kur charakteris? Žmogaus emocijos? Vienybė? Palaikymas? Palaukime jo pranešimo“, – pirmadienį vakare „Twitter“ socialiniame tinkle rašė 2019 metais karjerą jau baigęs 38-erių M. Gortatas.

Verslininkas ar vergas?

Taip savo straipsnyje klausia „Polski Kosz“ žurnalistas Tomaszas Sobiechas. Jis žavisi M. Ponitkos charakterio savybėmis, pabrėžia, jog rinktinės kapitonas išsiskiria protu, paprastai priima sąmoningus, apgalvotus sprendimus.

„Jis puikiai žino, kokius nusikaltimus Ukrainoje daro Rusija ir kaip į tai reaguoja pasaulis. Vykdamas į Sankt Peterburgą, jis turėjo suvokti, kokias neigiamas emocijas lenkų sirgaliams sukels jo sugrįžimas į Rusiją ir dalyvavimas rungtynėse su Maskvos CSKA. Apgalvojęs jis nusprendė, kad verta tą daryti“, – rašo lenkų žurnalistas.

„Neabejotina, jog jis taip pat yra individualistas, maištaujanti asmenybė ir pasimetęs žmogus. Tą galima pamatyti aikštėje ir už jos ribų, taip pat – santykiuose su broliu.

Lengvai įsivaizduoju, jog jis gali priimti sprendimą, visiškai priešingą populiariai nuomonei ir dėl to visiškai nesijaudinti“, – rašoma straipsnyje.

Autorius pabrėžia, jog krepšininkas nėra inkognito Europos krepšinyje ir nėra tas, kuris turi rizikuoti bet kuo, kad tik išgelbėtų savo karjerą.

„Dėl savo talento, darbo, išmintingų sprendimų jis jau tapo labai turtingu žmogumi. Tai nėra vaikino, kuris „turi sumokėti paskolą“ arba „dirbti, jog išmaitintų šeimą“, atvejis. Jis išgyventų nutraukus kontraktą su „Zenit“ ir sėkmingai tęstų savo karjerą. Norinčių jį įsigyti klubų eilė būtų ilga ir po metų. Advokatams galimo ginčo atveju pinigų jis taip pat turėtų.

Taigi, mano nuomone, tai nebuvo dramatiškas „gyvenk arba mirk“ pasirinkimas, tai buvo verslininko sprendimas“, – konstatuoja žurnalistas.

Jis taip pat įsitikinęs, jog M. Ponitka tikėjosi kritikos iš savo tautiečių, bet abejoja, ar krepšininkas numatė tokį klubo ėjimą.

„Pranešimas apie „grįžimą iš reikalingų, trumpų atostogų namuose“ yra toks pat ciniškas ir įžūlus, kaip ir Putino propaganda. Lavrovas didžiuotųsi. Tai žaidėjų, kurie grįžta su nuleista uodega, pažeminimas. Kaip tu galėjai norėti žaisti tokiame klube?“, – atvirai klausiama publikacijoje.

„Ar atsisakymas žaisti „Zenit“ klube (jei sutartyje iš tikrųjų yra nuostata apie didelę kompensaciją) buvo tokia rizika? Ilgametis FIBA krepšinio stebėjimas ir dabartinės agentų nuomonės leidžia daryti išvadą, kad nėra sutarties, kurios nebūtų galima pakeisti ar nutraukti.

Mano manymu, sugrįžimas į Rusiją buvo neįmanomas. Arba buvo galima nukelti atvykimą iki kito FIBA sprendimo dėl Rusijos federacijos“, – tvirtina teksto autorius.

Jis pabrėžia, jog net jei būtų kilusi laikina grėsmė kurį laiką likti be krepšinio, Lenkijoje tai būtų triskart įvertinta. „Esant tokiam politiniam klimatui, to (kontrakto nutraukimo) buvo galima tikėtis iš kapitono. Nesunku būtų rasti pagalbos iš krepšinio federacijos, kuri padėtų rasti naują klubą, suteiktų valstybės paramą ar net rėmėją tam, kuris „stoja prieš rusus“.

Sirgaliams jis liktų herojus, kaip ir kiekvienas, kuris savo komfortą išmaino į kai ką svarbiau nei pinigai. Šiandien tai gėdinga, žmonės, pamatę Mateuszą Rusijos krepšinio aikštelėse, tiesiog raudonuos iš gėdos“, – teigia T. Sobiechas.

Žurnalistas neįsivaizduoja ir galimo Rusijos klubo šantažo. „Net jei ir buvo grasinama, ar Ponitka negalėtų kreiptis pagalbos? Ar jis jos prašė? Gal jam buvo atsisakyta pagelbėti? Šito negaliu įsivaizduoti“, – tvirtina autorius.

„Sirgaliai ir krepšinio bendruomenė tiesiog nusipelnė kelių viešų Lenkijos rinktinės kapitono sakinių ir jo paaiškinimo“, – įsitikinęs krepšinio žurnalistas.