Lenkiškos lietuvaitės karjeros stotelės

Laura Svarytė-Miškinienė jau antrą sezoną žaidė Lenkijoje. Nuo praėjusių metų 27-erių krepšininkė gynė Bydgoščiaus „Artego“ klubo garbę. Tai buvo antroji jos atstovaujama komanda kaimyninėje šalyje. Tiesa, panašu, jog tuoj bus ir trečioji lenkiška stotelė. Mat, pasaulyje siaučiantis koronavirusas ne tik sutrumpino šį sezoną, bet ir privertė pakeisti ateities planus.

Lenkijos moterų krepšinio lygos kovos dėl pandemijos buvo nutrauktos likus vienoms rungtynėms iki reguliariojo sezono pabaigos. Paskutinės rungtynės buvo sužaistos kovo 8 d. Pasak lietuvės, lenkai labai greitai sureagavo į neįprastą situaciją, „atsiradus“ virusui viską iškart pradėjo uždarinėti, atšaukinėti.

„Susirinkome į treniruotę ir klubo valdžia pasakė, jog rytoj praneš, ar sezonas tęsis, ar bus stabdomas, ar bus nutrauktas. Pirmiausia buvo teigiama, jog tiesiog bus sutrumpintos atkrintamosios varžybos, bet paskutinį reguliariojo sezono mačą dar tikrai sužaisime. Tačiau kitą dieną mūsų komandos amerikietės sužinojo, jog JAV pradėjo atšaukinėti skrydžius, jos išsigando, kad nebegalės grįžti namo. Tuomet klubas vėl susirinko pasitarti, taip pat ir vyriausybė pradėjo spręsti situaciją, taip galiausiai pirmenybės buvo visiškai nutrauktos“, - „Vakaro žinioms“ pasakojo L.Svarytė-Miškinienė.

Prieš padedant tašką sezone, „Artego“ komanda per 21 mačą iškovojo 17 pergalių ir patyrė keturias nesėkmes. Surinkusi 38 taškus Bydgoščiaus ekipa rikiavosi antrojoje turnyro lentelės vietoje. „Su sidabru“ lietuvės komanda ir užbaigė sezoną. Pirmoji pozicija atiteko Gdynės „Arka“ klubui (21 pergalė/0 pralaimėjimų), surinkusiam 42 taškus.

„Asmeniškai man tai buvo geriausias sezonas karjeroje. Komandos pasirodymą šiame sezone vertinu tikrai neblogai. Lenkijos lygoje mums atiteko antroji vieta, nors, žinoma, neaišku, kaip būtų buvę atkrintamosiose varžybose, jei sezonas nebūtų nutrauktas. Turėjome labai gerą ir stiprią komandą. Visos buvome susižaidusios ir treneris geras“, - sakė 190 cm ūgio krepšininkė.

Legionierės karjerą ji pradėjo 2017 m. Tuomet lietuvė išvyko į Rusiją, kur žaidė Krasnojarsko „Jenisej“ ekipoje, paskui, 2018-2019 m. sezone, mūsiškė gynė Torunės „Energa“ (Lenkija) klubo garbę.

„Lenkijoje man patinka dėl to, jog viskas labai panašu į Lietuvą. Ir maistas, ir kultūra panaši. Taip pat patinka, jog čia pigiau, išleidžiame mažiau pinigėlių. Patinka ir pati Lenkijos lyga. Iš 12 komandų gal tik trys yra silpnesnės, kitos visos apylygės, su visomis kova vyksta taškas į tašką. Konkurencija čia tikrai didelė, lygis geras. Pavyzdžiui, Rusijoje visada reikėdavo skraidyti į rungtynes, ten dideli atstumai, nuo to pavargdavau. Lenkijoje kelionės nebuvo tokios tolimos. Taip pat ir gimtinė arti. O Lietuvą aš labai myliu“, - kalbėjo sportininkė.

L.Svarytė-Miškinienė su „Artego“ turėjo dviejų metų sutartį, tačiau dėl COVID-19 ir neaiškios Bydgoščiaus klubo ateities, klubo direktorius leido ieškotis kitos komandos. Ir merginos agentas ją surado. Kitą sezoną lietuvė turėtų ginti Gdynės klubo garbę.

„Lenkijoje dėl viruso labai stipriai nukentėjo absoliučiai visos komandos. Tačiau norėjau čia likti. Aišku, iš pradžių buvau rami, nes turėjau dvejų metų kontraktą, galvojau tikrai ten liksiu kitą sezoną. Bet dėl viruso situacija pasikeitė. Visų komandų, išskyrus Gdynės, biudžetai sumažėjo per pusę. Taigi, kai agentas sulaukė pasiūlymo iš Gdynės klubo, ilgai negalvojome. Tiesa, nenoriu prisikalbėti, bet labai nenorėjau grįžti žaisti į Rusiją. Sakiau, jog ten važiuočiau paskutinėje vietoje. Tačiau suprantu, jog dabar labai bus sunku su komandomis. Virusas labai viską sujaukė. Dėl sunkios padėties dalies komandų Lenkijos moterų krepšinio lygoje gali ir nelikti. Bus daugiau krepšininkių nei klubų“, - teigė krepšininkė.

L.Svarytė-Miškinienė džiaugiasi, jog su vyru Tomu spėjo grįžti į Lietuvą, kol dar nebuvo griežtų patikrų, eilių prie sienos. Pora į gimtinę vyko automobiliu. 26-erių T.Miškinis yra krepšininkas. Jis pastaruoju metu taip pat žaidė Lenkijoje, tačiau sezonas nutrūko susižeidus kelį.

Žiedus pora sumainė praėjusių metų vasarą.

„Iš tiesų po vestuvių niekas nepasikeitė, tik pavardė. Visą laiką buvau iš tų merginų, kurios nuo mažų dienų svajojo apie baltą suknelę. Tiesą sakant, mūsų vestuvės ir buvo tokios, apie kokias svajojau. Atrodo, norėtųsi jas net pakartoti, tačiau vestuvės juk turėtų būti tik kartą gyvenime“, - juokdamasi sakė L.Svarytė-Miškinienė.