Lietuvis užkariavo Vokietiją

Praėjusią savaitę Lietuvą pasiekė žinia, jog žinomas mūsų šalies krepšinio specialistas Šarūnas Sakalauskas pripažintas Vokietijos metų treneriu. Pats Š.Sakalauskas tokį pripažinimą vadina ir visos Lietuvos krepšinio įvertinimu. Lietuvis surinko 93 balus, o antroje vietoje likęs Dirkas Bauermanas - Eurolygoje žaidžiančio Bambergo GHP ir Europos vicečempionės Vokietijos rinktinės vyriausiasis treneris - 78.

Gerą vardą užsitarnavusio lietuvio įvertinimo negalima vadinti netikėtu. Labiau nustebino skirtumas, kuriuo jis aplenkė vokietį D.Bauermaną.

Kaune daug metų gyvenęs ir ateitį su mūsų miestu siejantis 45 metų Š.Sakalauskas sugebėjo atvesti Brėmerhafeno "Eisbaren” komandą į Vokietijos klubų elitą. Tik pirmąjį sezoną pirmojoje bundeslygoje žaidžianti ekipa reguliarųjį sezoną baigė būdama ketvirtoje vietoje ir dabar rengiasi atkrintamosioms varžyboms.

"Kauno dienoje” - interviu su penkerius metus Vokietijoje dirbančiu Š.Sakalausku.

Maloniausia - žmonių padėka

- Vokietijos metų treneriu Jus pripažino šios šalies treneriai ir žurnalistai. Ar Jums šis įvertinimas svarbus?

- Taip. Tai yra pripažinimas už konkretaus laikotarpio veiklą, bet ne už tai, ką esu padaręs anksčiau. Kolegos Vokietijoje man sakė, kad šįmet iš tiesų atlikau didelį darbą. Man labai smagu, kad visur, kur tik buvau minimas, buvo rašoma ir sakoma, kad esu iš Lietuvos. Tai priimu ir kaip visos Lietuvos krepšinio įvertinimą.

- Ar komanda ir klubo vadovai jau pasveikino Jus su nauju titulu?

- Pasveikino šiltai, sakyčiau, žmogiškai, be jokių gėlių. Klubo savininkas tuo metu atostogavo labai toli nuo Europos, vietovėje, iš kur net prisiskambinti labai sunku. Bet jis man paskambino ir pasakė: "Aš nesu nustebęs. Žinojau, kad taip bus, nes visuomet tave laikiau geru treneriu”. Jis man dar parašė ir laišką.

Brėmerhafenas yra maždaug Klaipėdos dydžio, todėl labai nustembu, kai žmonės dabar mane sustabdo gatvėje ir klausia, ar čia tikrai aš. Jų padėka už tai, kad dirbu šiame mieste, man labai maloni.

Į "Eisbaren” atvykau dirbti tuo metu, kai komandai grėsė iškristi iš antrosios bundeslygos. Mokėjau vokiškai, todėl atvykau į šią šalį tikėdamas padirbėti du tris mėnesius, nes iki tol daugelį metų buvau dirbęs be poilsio, jau slėgė įtampa. Bet viskas susiklostė taip, kad dirbu čia jau penkerius metus.

Kuklius tikslus įvykdė su kaupu

- Kokie "Eisbaren” šansai patekti į Vokietijos čempionato finalą?

- Vienodi visoms aštuonioms komandoms, nes šių metų Vokietijos čempionatas yra labai lygus. Tik paskutiniąją dieną paaiškėjo galutinė aštuonių stipriausių komandų rikiuotė, iš anksto nebuvo aiški nė viena vieta. Ir lentelės apačioje tvyrojo ne mažesnė įtampa. Tokio čempionato dar nebuvau matęs. Kaip susiklostys ketvirtfinaliai, niekas negali prognozuoti. Bambergo ekipa pateko į Eurolygos TOP-16 varžybas, tačiau nacionaliniame čempionate užėmė tik 8-ąją vietą. Tad visa kova mums - dar prieš akis.

Atkrintamosiose varžybose daug lemia, kaip sukomplektuota komanda, kiek ji turi lygiaverčių žaidėjų ant atsarginių suolo, kurie gali pakeisti lyderius, nes krepšininkus vis labiau veikia nuovargis, o laiko atsistatyti nelieka. Mano komanda negali pasigirti ilgu atsarginių žaidėjų suolu, nes mūsų tikslas buvo neiškristi iš lygos. Tie klubai, kurie galvojo apie aukštesnius rezultatus, komandas komplektavo kitaip.

- Tad savo tikslus "Eisbaren” jau įvykdė?

- Oficialius - taip. Vidinių - dar ne. Norime daugiau.

Ieškojo ir piktų žaidėjų

- Jūsų komanda prieš sezoną labai stipriai pasikeitė, tačiau tai nesutrukdė jai pasiekti pačių geriausių rezultatų per visą jos gyvavimo istoriją.

- Pasikeitimų buvo daug, bet juos privalėjome daryti, nes buvo aišku, kad tokios sudėties komanda, kuri žaidė antrojoje bundeslygoje, pirmojoje neišsilaikys. Be abejo, daugelis žaidėjų, išsikovojusių teisę rungtyniauti tarp stipriausių Vokietijos klubų, norėjo likti komandoje, todėl prieš sezoną vyko ir skausmingi procesai. Pasikvietėme visą starto penketą, nes pirmoje bundeslygoje visai kitoks krepšinis - čia kiti greičiai, daugiau atletiškumo, reikia daugiau patyrusių žaidėjų. Rinkdamasis juos kreipiau dėmesį ir į jų charakterį. Nenorėjau surinkti tik gerus ir malonius krepšininkus, nutariau pasikviesti ir vieną kitą piktesnį.

- Ekipoje dominuoja amerikiečiai?

- Gaila, bet taip. Taip pat yra trys vokiečiai, trys lietuviai - Evaldas Jocys, Dainius Miliūnas ir Audrius Mineikis.

- Kokia kalba bendraujate "Eisbaren” komandoje?

- Pirmuosius trejus metus kalbėjome vokiškai, o dabar jau antrus metus kalbame tik angliškai. Net su lietuviais treniruotėse ir varžybose kalbamės angliškai, nes niekam nedarau išimčių. Su jais gimtąja kalba tik pasisveikiname. Gal jie truputį ir pyko dėl to, bet, manau, priprato. Mano mintis - žaidėjas turi paklusti vienai idėjai ir gerbti vienas kitą. Internacionalinėje komandoje reikia kalbėti viena kalba, kad nebūtų nesusipratimų. Ir vokiečiai, ir lietuviai tarpusavyje treniruotėse ir per rungtynes taip pat privalo kalbėti tik angliškai. Jeigu išgirstu kitokią kalbą, baudžiama visa komanda, po to - ir žaidėjas.

- Jūs visuomet atrodote ramus ir susitvardantis, tačiau griežtumo nestokojate?

- (Juokiasi.) Be šito neįmanoma. Galima tai vadinti griežtumu, galima - savo linijos laikymusi. To reikia, nes žaidėjai turi suprasti trenerio reikalavimus. O bendra tvarka, mano manymu, tik labiau "sulipdo” kolektyvą.

- Jūsų komandoje yra dar viena lietuviška pavardė - Vidmanto Šlapoko.

- Jis yra fizinio parengimo treneris, atvyko iš Joniškio. Kartu dirbame jau dvejus metus. Susipažinome Vokietijoje. Jis mokėjo anglų kalbą, turėjo darbo praktikos, todėl man tiko. Kol kas sėkmingai dirbame drauge.

Kaunas - pirmoji meilė

- Ar susimąstote, kaip būtų pasisukusi Jūsų karjera, jeigu 2002 metų pabaigoje būtumėte priėmęs Kauno "Žalgirio” pasiūlymą tapti šios komandos vyriausiuoju treneriu?

- Manau, būtų buvę labai įdomu. Nežinau, būtų geriau ar blogiau, jei būčiau grįžęs į Kauną, bet iššūkis būtų rimtas. "Žalgiryje” norėjau dirbti turbūt nuo vaikystės, bet tuo metu turėjau įsipareigojimų Brėmerhafeno klubui.

- Turbūt dabar jau gaunate dividendus už parodytą ištikimybę?

- Gal tai nebuvo ištikimybė. Tiesiog pradėjęs darbą kokiame nors klube turiu tam tikrų idėjų - sukurti klubo sistemą, uždirbti pinigų, laimėti čempionatus ar panašiai. Tuo metu buvau nebaigęs savo darbo Brėmerhafene, o išeiti pasiekęs pusiaukelę nenorėjau. Komanda nebuvo atvesta į pirmąją bundeslygą, ko visi labai troško. Šiam tikslui pasiekti jau buvo įdėta daug pastangų, todėl norėjau pats ir užbaigti pradėtą procesą.

- Manote, kad pasielgėte teisingai?

- Negalėčiau pasakyti, kad 100 proc. pasielgiau teisingai. Atrodo, viskas klostėsi taip, kaip reikia, "Eisbaren” pateko į elitinę lygą. Bet negali žinoti, kaip būtų buvę, jeigu būčiau priėmęs kitokį sprendimą. Tiesą sakant, "Žalgirio” kvietimas man buvo netikėtas, nes tuomet nedirbau su stipria komanda.

- Bet į Lietuvą tiltai tikriausiai dar nesudeginti?

- Ne, jokiu būdu. Turiu Lietuvoje namus. Šiuo metu žmona bando nupirkti butą Kaune. Kaunas - mano pirmoji meilė. Šiame mieste baigiau vidurinę mokyklą, Kūno kultūros akademiją, dirbau, turiu daug draugų. Kaune gimęs mano sūnus. Prisimenu, su žmona važiavome į Kauną iš Marijampolės, kur tuomet dirbau, kad jis gimtų Kaune. Beje, tapęs Vokietijos metų treneriu gavau daug sveikinimų iš buvusių kolegų, gyvenančių Marijampolėje. Labai džiaugiausi, kad praėjus 15 metų, jie vis dar mane prisimena ir vadina marijampoliečiu.

- Tačiau kauniečiai Jus nori laikyti savu.

- Ir gerai, nes Kaunui jaučiu didžiausias simpatijas. Man patinka, kad šis miestas nuolat randa savyje jėgų atsitiesti, nors neretai yra smukdomas. Marijampolė man kelia sentimentus kaip mažas jaukus miestas, kur pradėjau savo karjerą, kur sutikau daug gerų žmonių ir jie man, jaunam specialistui, daug padėjo ir globojo.

Mėgaujasi gyvenimo suteiktomis galimybėmis

- Ką Jums davė Vokietija - kaip treneriui ir žmogui?

- Kaip žmogui - didesnį tolerancijos supratimą, išugdė pagarbą kitai nuomonei. Gyvenimas didelėje šalyje priverčia įgyti šias savybes. O vokiečiai - gana tolerantiška tauta. Taip pat šis gyvenimo tarpsnis man leido pajusti kelionių malonumą ir pamatyti pasaulį. Keliaujame automobiliu po Europą, nes mums iki Kopenhagos - 500 km, iki Amsterdamo - 400, iki Briuselio - 600, iki Paryžiaus - 800, iki Londono - gal 900. Skraidome ir po pasaulį - pabuvojome Australijoje, Amerikoje. Gyvenimas mums skyrė tokį laiką ir galimybes, todėl stengiamės jomis pasinaudoti, nes kažkada tai baigsis.

Kaip treneriui man buvo suteikta daug galimybių važinėti po seminarus, stebėti Eurolygos finalo ketverto varžybas, pažinti daugelį įvairių šalių žaidėjų. Profesinius dalykus turbūt geriausiai atspindi rezultatai.

- Ar klubas pasirūpina ir Jūsų buitimi?

- Taip. Man reikia rūpintis tik komanda ir ją treniruoti. Visi kiti gyvenimiški rūpesčiai už mane yra atliekami. Gerokai daugiau rūpesčių mus su žmona užklumpa, kai grįžtame į Lietuvą. Tuomet reikia sumokėti visus mokesčius, kurių įkainiai nuolat keičiasi ir mums tenka gerokai paplušėti, kol viską išsiaiškiname.

Gyvenimu lyg ir negaliu skųstis, bet netikiu tais, kurie sako, kad viskas yra puiku. Visur yra savų pliusų, savų minusų. Bet tik pats žmogus nusprendžia, ką jis laimi ar pralaimi rinkdamasis vienokį ar kitokį gyvenimo kelią. Dabar aš galbūt turiu ramybę, laisvę veikti, bet prarandu draugus, kitus dvasinius dalykus. Tačiau kiekvienas mes renkamės.

- Kada baigsis Jūsų sutartis su "Eisbaren”?

- Po šio sezono. Tačiau kol jis nesibaigė, apie ateitį nenoriu kalbėti. Klubo vadovai manęs bandė klausti, tačiau jie žino, kad noriu sulaukti sezono pabaigos. Tuomet nutarsiu.

Vokietija - tik darbo vieta

- Nuo Lietuvos krepšinio gyvenimo tikriausiai nesate nutolęs?

- Tikrai ne. Jau porą metų matau lietuviškus TV kanalus, netgi girdžiu Lietuvos ir Kauno radijo programas. Pusryčiaudamas paklausau lietuviškų laikraščių spaudos apžvalgas. Man Vokietija nėra namai, o tik darbo vieta. Kai po trejų metų darbo Vokietijoje kalbėjau su tėvais, tardamasis, ką daryti toliau, ar jie neprieštarautų, jeigu likčiau šioje šalyje, jie ramiai atsakė, kad Brėmerhafenas yra mano darbo vieta. Bet šis miestas ir Vokietija niekada netaps mano namais.

- O Jūsų sūnus taip pat jaučia, kad namai Lietuvoje?

- Jam 18 metų, jis dar mokosi gimnazijoje. Tačiau studijuoti Juozas tikriausiai grįš į Lietuvą. Tai - mūsų su žmona daugelio metų darbo rezultatas. Visą laiką kalbėjome, kad draugai ir studijos jo laukia Lietuvoje. Sūnus visas atostogas taip pat leidžia gimtinėje. Be abejo, gyvenant vokiškoje aplinkoje, lankant šios šalies mokyklą, reikia papildomų pastangų, kad Juozas nepamirštų lietuviškai, todėl mes su žmona kalbame su juo, skaitome ir rašome tik lietuviškai. Ačiū už tai mano žmonai Rūtai, kuri daugiausia su sūnum dirba. Kai jo paklausiame, kur norėtų praleisti atostogas, Juozas iškart atsako - Lietuvoje. Tokiu jo noru labai džiaugiamės.

- Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

- Per Kalėdas ir vasarą. Per Velykas nepavyksta grįžti, nes vyksta varžybos. Dažnai spėju grįžti iki LKL finalų.