Lietuvos jaunių sidabras – auksinis pasiekimas

Graikijoje Europos jaunių (gim. 1990 m. ir vėliau) čempionato sidabro medalius į Lietuvą parvežusi mūsų šalies rinktinė pirmadienio naktį namuose buvo pasitikta kaip čempionė.

Vilniaus oro uoste skambėjo plojimai ir žodžiai “Lietuva, Lietuva” , o žaidėjai skendo gėlių ir sveikinimų jūroje.

Kartu su vicečempionais į Vilnių negrįžo tik naudingiausiojo žaidėjo titulą pelnęs aukštaūgis Donatas Motiejūnas. Iš Graikijos jis vyko tiesiai į Latvijos sostinę Rygą, kur padės Europos jaunimo (iki 20 metų) pirmenybėse kovojanties lietuviams.

Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Vitoldas Masalskis gyrė savo auklėtinius, kurie, anot stratego, padarė daugiau, nei buvo įmanoma.

“Nesitikėjome tiek dėmesio”, - pamatęs būrį žurnalistų spaudos konferencijoje kalbėjo V.Masalskis. – “Buvome nusivylę dėl finalo, nes dvi blogiausios vietos yra ketvirta ir antra. Bet mes buvome laimingi, nes tik trys komandos gavo medalius, o trylika jų negavo. Mūsų komandos jėga buvo visas kolektyvas, visa komanda. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad mūsų ekipa nebuvo stipriausia, bet mokėjimas susitelkti ir vykdyti nurodymus davė savo rezultatus. Nors rinktinės lyderiais būdavo įvardijami D. Motiejūnas ir Tautvydas Šležas, tačiau ir kiti žaidėjai atliko didelį juodą darbą”, - pažymėjo treneris.

V.Masalskis tikino, kad prieš graikus buvo galima laimėti nebent neutralioje aikštėje. “Graikai išsiskyrė iš visų komandų, nes žaidė subrendusį, protingą krepšinį, įvairiose situacijose priėmė gerus sprendimus. Manau su jais būtų galima žaisti neutralioje aikštėje, norint juos įveikti. Nes prie penkių tūkstančių žiūrovų, o norinčių stebėti buvo dar daugiau, bet jie nebetilpo, dar teisėjų šioks toks darbas jautėsi - situacija buvo sunkiai valdoma. Mes sudėjome visas jėgas. Išvažiavome su tikslu siekti neįmanomo ir gauti maksimumą ir, manau, kad mums tai pavyko”, - džiaugėsi rinktinės treneris. – “Jei antrą sykį nuvykus į čempionatą kas nors pasiūlytų pasiimti sidabro medalius iš karto, aš sutikčiau, nes nežinau , ar pavyktų vėl pakartoti šį pasiekimą”, - kuklinosi strategas.

Vienas ekipos lyderių Augustas Pečiukevičius pripažino, kad šis pasiekimas yra neįtikėtinas. “ Dar nelabai suprantu, ką padarėme. Kaip treneris sakė, viską įvertinsime po dešimties metų. Sunkiausi buvo abu pralaimėjimai prieš graikus, atrodė, kad kovojome gerai, bet teisėjai neleido prisivyti arba jų įveikti. Graikai nedarė daug klaidų, žaidė vyrišką krepšinį, taip pat sirgaliai, atmosfera salėje..... Buvo sunku žaisti”, - finalą prisiminė gynėjas. – “Tikėjome, kad pavyks laimėti ir iš pradžių pirmavome, tačiau ne viskas pavyko mums, gal nesibaudavom reikiamu momentu, gal ne viskas buvo tobula”, - atviravo krepšininkas.

Paklaustas apie komandos lyderius, A.Pečiukevičius pripažino, kad puolime komanda stengėsi žaisti per aukštaūgius. “Stengėmės žaisti per priekinę liniją, nes ją turėjome stipriausią iš visų komandų. Tačiau jie nebuvo savanaudžiai, galėdavome ir mes pasireikšti. Komanda buvo tarsi kumštis”, - kalbėjo gynėjas. Paklaustas, ko šiuo metu labiausiai nori, A.Pečiukevičius nedvejojo: “Dabar labiausiai norisi miego, poilsio ir atostogų”.

Gynėjas Mantas Kadzevičius antrino savo komandos draugui ir sakė, jog galutiniam rezultatui finale įtakos turėjo didelis vietos sirgalių palaikymas ir teisėjai. “Be abejo, buvo galima ir pirmąją vietą užimti, bet prieš dvejus metus bendraamžiai buvo dešimti.Tai čia didžiulis šuolis ir mes esame tuo labai patenkinti”, - džiaugėsi krepšininkas. Ar jūs pats skirtumėte naudingiausiojo žaidėjo prizą D.Motiejūnui?

“Be abejo, jam skirčiau. Donatas buvo geriausias mūsų žaidėjas, tiek kalbant apie taškus, tiek apie atkovotus kamuolius. Jis buvo lyderis ir už aikštės ribų. Komandos pagrindinė stiprybė buvo vieningumas. Per kiekvienas rungtynes stengdavomės maksimaliai. Jautėme palaikymą iš Lietuvos, tai mums buvo didelė paspirtis kovojant dėl pergalių”, - neslėpė M.Kadzevičius.