Lietuvos rinktinės krepšininkai: prancūzus perlaužėme greičiau

Lietuvos vyrų nacionalinės krepšinio rinktinės žaidėjai po ketvirtos iš eilės pergalės pasaulio čempionato D grupėje kaip susitarę tvirtino, tiksliai negalintys pasakyti, kodėl jiems nesiseka žaisti pirmose susitikimų pusėse. Dvikovoje su prancūzais, kuri lėmė pirmą vietą grupėje ir sąlyginai parankesnį varžovą aštuntfinalyje, mūsiškiai vėl leido priešininkams pabėgti net 15 taškų skirtumu. Vėliau lietuviai, kaip jau tampa įprasta, pasivijo varžovus ir iškovojo pergalę. „Mes rūbinėje juokėmės ir sakėme, kad pirma pažiūrime, kaip varžovai žaidžia, o paskui tik patys pradedame lošti“, – šmaikštavo Tadas Klimavičius.

Lietuvos krepšininkų mintys po mačo su prancūzais:

Jonas Mačiulis

„Gali netyčia ateiti ta diena, kai nepakris, neužteks truputėli gal jėgų ir gali būti, kad nepasivysime. Aišku, gerai, kas gerai baigiasi. Įsibėgėjame sunkiai. Gal jaudulys startinis prieš kiekvienas rungtynes jaučiasi? Nežinau, kaip paaiškinti, kas vyksta. Po to apšylame, apsiprantame su žaidėjais, su atmosfera ir pradedame žaisti. Pradžia dažniausiai būna bloga, daug klaidų pasipila, reikia ir man asmeniškai truputėli keisti tuos dalykus, nes kelintos rungtynės su penkiomis ar kiek klaidų išeinu.

Truputėlį prancūzai per greitai patikėjo savo pergale, nes antrame kėlinuke išėjo jie tokie atsipalaidavę, o trečiame iš viso galvojo, kad bus viskas jiems gerai. Perlaužėme mes juos šiandien gan greitai, greičiau, negu ispanus.

Su metais ateina man to ramumo, bet galėtų būti ir dar daugiau. Kartais dar užverda jaunas kraujas (juokiasi).

Jei mes užimame pirmą vietą, o Puerto Rikas ketvirtą, bet nėra jis toks silpnas varžovas ir žaisti reikia prieš bet kurią komandą. Kažkam teks ispanai, kažkam – mes ir čia reikia kovoti su visais. Jei nekovosi, nuo bet kurių gali nukentėti“.

Robertas Javtokas

„Mes pripratome pralošinėti, o paskui išlošti. Kažkaip pradedame rungtynes ne taip, kaip norėtųsi ir, ačiū Dievui, kad mums užtenka jėgų paskui pasivyti varžovus ir nugalėti. Po truputį ir aš įsibėgėju. Norėtųsi, kad su koja būtų geriau, bet yra, kaip yra. Nieko nepadarysi, svarbu, kad laimime. Tuo esu patenkintas. Gal nenusiteikę prancūzai buvo. Nebuvo taip sunku su jais žaisti, kaip su ispanais“.

Mantas Kalnietis

„Ką galiu pasakyti? Vėl buvo beprotiškos rungtynės. Buvo skirtingos jų dalys. Užėmėme pirmą vietą grupėje, bet, kaip sako mūsų treneris, dar nieko nelaimėjome“.

Tadas Klimavičius

„Mes rūbinėje juokėmės ir sakėme, kad pirma pažiūrime, kaip varžovai žaidžia, o paskui tik patys pradedame lošti. Nesinorėtų, kad taip būtų. Ir treneriui nervus gadiname, ir sirgaliams, ir patys paskui pasidarome nervingi. Lyg ir susikaupiame, bet...

Tik trečiame kėlinyje pradedame geresnes užtvaras daryti, geriau pataikyti, geriau išpildome, ko treneris prašo. Ir rezultatas tampa teigiamas. Kas nuo suolo pakyla, lošia su noru ir energija. Jėgų kol kas užtenka“.

Martynas Pocius

„Skirtumas yra, ar pradėti rungtynes starto penkete, ar nuo suolo. Negaliu pasakyti, kas lengviau. Yra tiesiog skirtumas. Kai pradedi rungtynes, reikia iš karto prie to tempo priprasti. O kai nuo suolo pradedi, gali pažiūrėti, ką varžovai daro, koks rungtynių tempas, kaip teisėjai švilpia. Gal taip yra lengviau į rungtynes įsijungti. Bet tuo, kad pradėjau (starto penkete) – tikrai nesiskundžiu“.