Lietuvos moterų rinktinės treneris: sunku rasti perliukų, bet talentų vis tiek turime

Lietuvos moterų krepšinis išgyvena gilią krizę. Tarptautinėje arenoje tik retkarčiais blyksteli jaunosios žaidėjos, o moterų rinktinė iš vienos elitinių Europos komandų jau senokai virtusi eiline vidutinioke.

Apie moterų krepšinio situaciją, perspektyvas, jaunuosius talentus, suaugusiųjų rinktinę „Olimpinė panorama“ kalbėjosi su Lietuvos nacionalinės moterų komandos vyriausiuoju treneriu Mantu Šerniumi.

– Kokią matote Lietuvos moterų krepšinio rinktinės ateitį?

– Sunku matyti šviesią ateitį, kai skiriamas toks mažas dėmesys moterų krepšiniui mūsų šalyje. Daug ką lemia pinigai. Didžiuma Lietuvos miestų, kuriuose populiarus krepšinis, vyrų komandoms skiria dešimt ar daugiau kartų didesnes sumas nei moterų ekipoms. Pavyzdžiui, girdėjau, kad Šiaulių miesto valdžia vyrų klubui davė daugiau nei pusę milijono eurų, o moterų – 30 tūkstančių. Panašiai yra ir daugelyje kitų miestų. Žodžiu, niekas nepaiso lygių teisių. Mano nuomone, ir vyrams, ir moterims reikėtų skirti daugmaž po lygiai pinigų. Tik tada imtų atsigauti mergaičių ir kartu moterų krepšinis.

– Mūsų krepšininkės 1997-aisiais tapo Europos čempionėmis. Paskui beveik visada patekdavo į žemyno pirmenybių finalo etapus. Tačiau dabar lietuvės jau neprasibrovė į du čempionatus iš eilės. Atrodo, neprasimuš ir į trečiąjį. Kodėl jau senokai iškritome iš elito? Ar tik dėl pinigų stygiaus?

– Tiesiog nebeturime tiek individualiai pajėgių žaidėjų kaip anksčiau. Pastaraisiais metais tik viena kita mūsų krepšininkė žaidė Eurolygoje. Mes galime priešintis stipresnėms varžovėms, kurios turi daugiau geresnių žaidėjų nei mes, ar net jas įveikti tik demonstruodami darnų komandinį krepšinį. Žodžiu, labai svarbi taktika. Tačiau vadinamieji FIBA langai sudėlioti nevykusiai – svarbioms rungtynėms privalome pasirengti per keletą dienų, nes pagrindinės žaidėjos negali anksčiau grįžti iš savo klubų.

– Atrankos į 2021 m. Europos čempionatą varžybose sutriuškinote silpnas albanes, bet net 23 taškais pralaimėjote turkėms. Grupėje taip pat rungtyniauja serbės. Ar tikite, kad dar galite užimti bent antrąją vietą, kuri leistų tikėtis kelialapio į finalo etapą?

– Visada reikia tikėti. Aišku, bus sunku. Turkija ir Serbija – tarp pajėgiausių Europos rinktinių. Kita vertus, praėjusioje Europos čempionato atrankoje mes vos dukart nenugalėjome Rusijos komandos, kuri popieriuje atrodo daug galingesnė nei mes.

– Kuo lietuvės labiausiai nusileidžia geriausioms Europos rinktinėms?

– Tai priklauso nuo varžovių. Ispanės mus pranoksta greičiu, sprendimų priėmimo staigumu, prancūzės ūgiu ir atletiškumu, serbės – agresyvumu ir įžūlumu. Vien jų žvilgsnis gali nužudyti. Mums stinga universalių krepšininkių. Jei, tarkime, kažkuri gynėja taikliai meta, tai ji silpnai veržiasi. Arba atvirkščiai. Gana trumpas mūsų atsarginių suolelis – ryškų branduolį sudaro maždaug aštuonios krepšininkės. Be to, daliai žaidėjų trūksta aukšto lygio varžybų patirties.

– Kurių pozicijų žaidėjų labiausiai trūksta?

– Kartais spragų atsiranda netikėtai. Jau ne kartą taip buvo, kad atėjęs į treniruotę sužinau, jog viena krepšininkė ėmė lauktis, paskui – kita. Labiausiai pasigendu tokios įžaidėjos, kokia buvo Rima Valentienė – tvirtai ir sumaniai valdanti komandą, užtikrinta, šaltakraujiška, pataikanti iš toli.

– Mūsų rinktinę jau senokai, taip pat ir šioje žemyno pirmenybių atrankoje, tempia senbuvės, kurioms nuo 28 iki 31 metų – Gintarė Petronytė, Kamilė Nacickaitė, Laura Miškinienė, Monika Grigalauskytė, Giedrė Labuckienė ir kai kurios kitos. 24–27 metų krepšininkių iš esmės nėra. Iš jaunų žaidėjų svarbesnį vaidmenį atlieka tik 22-ejų Laura Juškaitė bei Gabija Meškonytė. Vadinasi, kartų kaita rinktinėje dar nepribrendo?

– Taip. Spėju, kad dauguma senbuvių dar bus rimta paspirtis nacionalinei komandai kelerius metus. Tiesa, auga ne viena jauna gabi žaidėja.

– Ką, be talentingosios 14-metės Justės Jocytės, dar galite išskirti iš jaunų krepšininkių?

– Sunku rasti perliukų, kai mūsų jau mažiau nei trys milijonai. Tačiau talentų vis tiek turime. Pirmiausia galima paminėti 17-metę įžaidėją Audronę Zdanevičiūtę, tokio pat amžiaus priekinės linijos žaidėją Urtę Čižauskaitę, 15-metę aukštaūgę Gerdą Laurušaitytę, 16-metę puolėją Rusnę Augustinaitę, kuri tikriausiai išvyks mokytis ir žaisti į solidų JAV universitetą. Iš vyresnių reikėtų paminėti 22-metę gynėją Lauritą Jurčiūtę, kuri jau greitai gali padėti moterų rinktinei. Yra dar keletas talentingų mergaičių, kurios turi gerų šansų tobulėti. Visoms joms noro tikrai nestinga. Buvo smagu dirbti per treniruočių stovyklą Druskininkuose, nes jų akys aikštėje dega.

– Ir anksčiau jaunų gabių žaidėjų nestigdavo, bet jos tiesiog kažkur dingdavo. Kodėl?

– Dalis merginų meta krepšinį ir pasirenka kitą darbą, kuriuo užsiimdamos gali užsidirbti pinigų. O Lietuvoje jaunos krepšininkės žaisdamos krepšinį tikrai nepraturtės.

Net jei mūsų šalyje nebus stiprios lygos, galime turėti neblogą rinktinę, jeigu jaunos talentingos žaidėjos išvyks tobulėti į gerus JAV universitetus ar rimtus Europos klubus. Iš pradžių galima rungtyniauti tų klubų jaunimo komandoje, o paskui pereiti į pagrindinę. Pavyzdžiui, tokiu keliu nuėjo J. Jocytė. Dabar Europoje, JAV dirba daug agentų, skautų, jie greitai pamato perspektyvias krepšininkes. Šito prieš ketverius-penkerius metus dar nebuvo. Suomijoje per trumpą laiką labai pakilo šios šalies vyrų krepšinio lygis, nes daug vaikinų siunčiama mokytis už Atlanto. Panašiu būdu galima kelti ir Lietuvos moterų krepšinio lygį.

– Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, kaip ant mielių populiarėja trys prieš tris krepšinis. Tačiau mūsų šalyje nėra stiprios moterų trijulių komandos. Ar tokia galėtų atsirasti?

– Be abejonės. Būrys Lietuvos rinktinės krepšininkių Palangoje stebėjo vyrų trijulių kovas ir joms labai patiko. Mano galva, labiausiai tokiam krepšiniui žaisti tiktų Kamilė Nacickaitė, Monika Grigalauskytė, Santa Baltkojienė, Laura Juškaitė, Laura Miškinienė. Jos išsiskiria universalumu.

– Jūs ir toliau sėdite ant dviejų kėdžių – treniruojate ne tik moterų nacionalinę ekipą, bet ir LKL rungtyniaujantį Prienų vyrų klubą. Ar ne per sunku? Gal žadate atsisakyti kurio nors posto?

– Nemanau, kad sėdėdamas ant dviejų kėdžių tampu prastesniu treneriu. Aš nepervargstu, bet išties nelengva susitelkti ties dviem frontais ir vis persiorientuoti. Kai moterys rudenį ir kitų metų pradžioje vėl žais Europos čempionato atrankos rungtynes, Prienų klubo vairą teks perleisti savo asistentams. Taip buvo ir anksčiau. Po kurio laiko planuoju atsisakyti moterų rinktinės trenerio kėdės. Juk tikrai yra jaunų trenerių, kurie būtų pajėgūs vadovauti nacionalinei komandai. Galiu paminėti Vilių Stanišauską, Gitautą Kieviną, Roką Kondratavičių, aišku, Jurgitą Štreimikytę-Virbickienę.

Rinktinės treneris

Mantui Šerniui – 37-eri. Jis buvo profesionalus futbolininkas, o paskui tapo krepšinio treneriu.

Futbolininko (puolėjo) karjera:

1999–2002 m. „Šilutė“
2002 m. Kauno „Inkaras“
2003 m. Klaipėdos „Atlantas-2“
2003–2004 m. Klaipėdos „Atlantas“

Krepšinio trenerio karjera:

2008–2009 m. Šiaulių „Šiaulių“ (LKL) vyr. trenerio asistentas
2009–2010 m. Vilniaus TEO (LMKL) trenerio asistentas, vyr. treneris
2010–2011 m. Kauno „VIČI-Aisčių“ (LMKL) vyr. treneris
2011–2012 m. Kauno „VIČI-Aisčių“ (LMKL) vyr. treneris
2013–2014 m. Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ (LKL) trenerio asistentas
2013 m. iki dabar – Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vyr. treneris
2014–2016 m. Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ (LKL) vyr. treneris
2016–2018 m. „Shanxi Flame“ (Kinijos moterų lyga) vyr. treneris
2018–2019 m. Kauno „Žalgirio-2“ (NKL) vyr. treneris
2019 m. iki dabar – Prienų „Cbet“ (LKL) vyr. treneris