LKL'25. Kaip nutrūko 15 metų besitęsusi finalų tradicija

Lietuvos krepšinio lyga per jubiliejinį 25-ąjį sezoną prisimena svarbiausius lygos gyvenimo momentus. Kiekvieną savaitę trečiadieniais pateikiame LKL.LT skaitytojams straipsnius apie istorines asmenybes, įvykius ar pasiekimus. Šį kartą – straipsnis apie 2013–2014 m. sezoną, kuomet 15 metų paeiliui finale kovojusios Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ ekipos susirėmė jau pirmenybių pusfinalyje.

Nuo lygos įkūrimo LKL čempionate buvo užsitęsęs Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipų dominavimas, tačiau 2013–2014 metų sezone pirmą kartą po 15 metų sirgaliai neišvydo principinių varžovų akistatos svarbiausioje sezono stadijoje.

Tokiam įvykių posūkiui tašką reguliariojo sezono pabaigoje padėjo vilniečių vidurio puolėjo Antano Kavaliausko pergalingas metimas Kaune, kuris nustūmė žalgiriečius į ketvirtąją lentelės poziciją. Prieš mėnesį prie sostinės ekipos prisijungęs A. Kavaliauskas pataikė metimą, kuris iš esmės pakeitė lygos istoriją.

„Mes taškų neskaičiavome. Galėjome pralaimėti Kaune, tačiau galvojome, kad norint tapti čempionais, jokio skirtumo, kada nugalėti „Žalgirį“, – prisiminimais dalijosi tuometis „Lietuvos ryto“ kapitonas Steponas Babrauskas, dabar atstovaujantis Pasvalio „Pieno žvaigždėms“. – Galvojome, kad tuos, kurie skaičiuoja taškus, likimas baudžia, o mes norėjome sąžiningai.“

Dėl žaidimo VTB Vieningoje lygoje ir didelio rungtynių kiekio buvo nuspręsta, kad „Žalgiris“, „Lietuvos rytas“ bei Klaipėdos „Neptūnas“ šalies pirmenybėse žais tik du ratus, kitos komandos – keturis, o komandų išsidėstymą lems pergalių procentas.

Nors kauniečiams geriau nei „Lietuvos rytui“ sekėsi Eurolyoje („Lietuvos rytas“ per pirmą etapą iškovojo 1 pergalę, o į „Top 16“ etapą patekęs „Žalgiris“ – 5), tačiau LKL pirmenybėse dominavo Vilniaus klubas.

Per 20 LKL mačų 6 pralaimėjimus patyrę kauniečiai liko ketvirti, į priekį užleisdami „Neptūną“ (14-6), Prienų „TonyBet“ (25-9) bei „Lietuvos rytą“ (18-2).

„Žalgiris“ strigti ėmė jau sezono pradžioje, o po dviejų pralaimėjimų Eurolygoje bei „Šiauliams“ vietiniame čempionate iš pareigų atleistas buvo strategas Ilias Zouros, jį pakeitė Saulius Štombergas.

Visgi buvusio ekipos krepšininko vadovaujama ekipa Eurolygos „Top 16“ etape laimėjo tik dukart per 14 susitikimų, o LKL pirmenybėse „Lietuvos rytui“ nusileista 32 taškų skirtumu.

„Ir žaidimas, ir rezultatai rodė, kad „Lietuvos rytas“ tą sezoną buvo geresnė komanda, – tinklalapiui LKL.LT pasakojo ilgametis žalgirietis Artūras Milaknis. – Mes tuomet tikrai prastai rungtyniavome tiek Eurolygoje, tiek LKL. Trenerių kaita buvo užsisukusi nuo pat sezono pradžios. Manau, kad rezultatai kalbėjo patys už save, kad vilniečiai tą sezoną buvo tikrai stipresni.“

Čempionų laivo neišplukdęs S. Štombergas balandį atsistatydino, o jo vietą perėmė ir sezoną užbaigė asistentu buvęs Gintaras Krapikas. Su šiuo specialistu kauniečiai pralaimėjo lemtingąsias A. Kavaliausko metimu pažymėtas rungtynes Kaune, tačiau žaidimas ėmė keistis į gerąją pusę.

„Iki tol tą sezoną mes prieš juos dominavome, tačiau G. Krapikui atėjus „Žalgiris“ pakeitė gynybos sistemas. Jie pakeitė gynybą bei uždarė stipriąsias mūsų puses. „Žalgiris“ išlipo iš duobės, kai pasikeitė treneris“, – įsitikinęs S. Babrauskas.

Ketvirtfinalyje Dainiaus Adomaičio diriguojami vilniečiai sutraiškė Kėdanių „Nevėžį“ vidutiniu 41 taško pranašumu, tuo metu čempionų titulą gynęs Kauno klubas vargo su pasvaliečiais. „Pieno žvaigždės“ pranoktos vidutine 8 taškų persvara.

15 metų nusistovėjusi tvarka nutrūko ir krepšinio gerbėjų Lietuvoje laukė pusfinalis su principiniais varžovais jame. Abiejų komandų žaidėjai sutartinai teigia, kad nepatekimas į finalą yra katastrofiškas rezultatas ir niekas nenorėjo būti tokios istorijos dalimi.

„Tai vienareikšmiškai būtų katastrofiškas rezultatas. Kad ir kokia ta „Žalgirio“ sudėtis bebūtų, tačiau įeiti į istoriją kaip pirmam, nežaidusiam finale, tikrai niekam nesinorėjo. Pamenu, kad tų minčių apie tai buvo visokių. Manau, kad būtent tai mus ir mobilizavo žūtbūtinei kovai. Tai buvo pati didžiausia motyvacija“, – neabejojo vis dar „Žalgiryje“ žaidžiantis A. Milaknis.

Pirmajame pusfinalio mače ryškiausiai žibėjo Dariaus Songailos, tuomet gynusio „Lietuvos ryto“ garbę, žvaigždė. 35-erių veteranas į „Žalgirio“ krepšį pataikė 12 dvitaškių iš 16, pelnė 28 taškus, atkovojo 6 kamuolius bei surinko 34 naudingumo balus.

Pavyzdinį kovingumą pademonstravęs „Žalgiris“ atsitiesė namie. Kauniečiai laimėjo kovą dėl atšokusių kamuolių rezultatu 47-27, „Lietuvos rytas“ per susitikimą pataikė vos vieną tritaškį, o serijos rezultatas tapo lygus.

Serijoje tuomet buvo kovojama iki dviejų pergalių. Lemiamas serijos mačas Vilniuje priminė tikrą trilerį, kuriame didžiausias atotrūkis tarp ekipų buvo 7 taškai, o nugalėtojas sprendėsi paskutinėmis mačo sekundėmis.

Rankos drebėjo labiausiai patyrusiems „Lietuvos ryto“ žaidėjams. Likus 13 sekundžių iki rungtynių pabaigos ir esant minimaliam deficitu (71:72), D. Songaila prametė abu baudų metimus, į kuriuos viena taiklia bauda atsakė žalgirietis Robertas Javtokas. „Žalgirio“ persvara pasiekė 2 taškus.

Likus 5 sekundėms, abu baudų metimus prametė ir „Lietuvos ryto“ gynėjas Omaras Cookas, su sirena laisvas iš toli neįmetė jo komandos draugas Zabianas Dowdellas, o „Žalgiris“ šventė istorinę pergalę. Tai pirmasis ir vienintelis kaip krepšininko LKL žiedas dabartiniam Kauno ekipos strategui Šarūnui Jasikevičiui.

„Lengvas šokas visiems, – tuometėmis nuotaikomis dalijosi S. Babrauskas. – Turėjome viską savo rankose, tačiau nesumetėme metimų. Įtampa slėgė ir juos, ir mus, tačiau kauniečiai ją atlaikė geriau.“

Po šio sezono lyga prailgino ketvirtfinalių ir pusfinalių serijas iki trijų laimėtų rungtynių.

„Manau, kad trumpesnė serija buvo mums naudingesnė, nes to meto poros favoritas buvo „Lietuvos rytas“. Stipresnėms komandoms savo pranašumą lengviau įrodyti ilgesnėje serijoje, o silpnesnėms parankesni yra finalo ketvertai ar trumpos serijos“, – aiškino A. Milaknis.

„Žalgiris“ finale 4-2 įveikė „Neptūną“ bei iškovojo tuomet 4-ąjį čempionų titulą paeiliui, o „Lietuvos rytas“, pranokęs Prienų ekipa, tenkinosi pirmaisiais bronzos apdovanojimais klubo istorijoje.

„Žinojome, kad kovoje dėl trečios vietos laimėsime tikrai. Rūbinėje sakėme, kad turime seriją laimėti per trejas rungtynes, varžovams negalime palikti jokių šansų. Džiaugsmo nebuvo jokio, tiesiog formalumas“, – prisiminė S. Babrauskas.

Nors vilniečiai į finalą grįžo jau kitą sezoną, tačiau 2013–2014 metų sezone įvyko pagrindinis lūžis, kuomet į LKL finalus ėmė belstis kitos komandos. „Neptūnas“ tą pakartojo 2016-aisiais, o po metų pirmą kartą dėl svarbiausio sezono trofėjaus klubo istorijoje kovojo ir Panevėžio „Lietkabelis“.