LKL'25 legendos.G.Leonavičius: žmonės atiduodavo savo butus, kad sumokėtų žaidėjams

Lietuvos krepšinio lyga per jubiliejinį 25-ąjį sezoną renka ir visuomenei pristato 25 labiausiai lygai nusipelniusias asmenybes. Apie visus juos parengti vaizdo reportažai ir pateikti LKL.LT puslapyje. Šį kartą – Gintaras Leonavičius, vienas ilgiausiai LKL dirbusių trenerių, daugybę metų atidavusių Panevėžio ir Kėdainių klubams ir prisidėjęs prie vieno talentingiausių Lietuvos krepšininkų augimo.

Ilgametis Panevėžio „Lietkabelio“ ir Kėdainių „Nevėžio“ treneris Gintaras Leonavičius kaip krepšininkas LKL debiutavo jau būdamas 37-erių.

LKL jis sužaidė porą sezonų ir kaip pats sako, vyriausiojo trenerio kėdėje atsidūrė ne savo noru.

„Su vienų metų pertrauka „Lietkabeliui“ atidaviau 18 metų kaip žaidėjas, –  teigė dabartinio „Lietkabelio“ krepšininko Gintaro Leonavičiaus tėvas. – Buvo tokia situacija, kad iš žaidėjo mane pavertė treneriu. Dar norėjau žaisti.“

Aštuonerius metus G. Leonavičius treniravo „Lietkabelį“, o vėliau persikėlė į Kėdainius, kur metus treniravo, kaip pats sako, įsimintiniausią savo auklėtinį – tuo metu 19-metį Joną Mačiulį.

„Jis buvo tas žmogus, kuris suprato, ko jam reikia, – 2004-2005 m. sezoną prisiminė G. Leonavičius. – „Žalgiris“, atiduodamas jį vienam sezonui, turėjo projektą, kad Jonas turėtų būti trečias numeris.“

Dirbti į Panevėžio komandą treneris G. Leonavičius grįžo po penkerių metų Kėdainiuose, tačiau miestas tada jau buvo kitoks.

61-erių krepšinio specialistas puikiai pamena laikus, kai Panevėžys buvo vadinamas lietuviškąja Čikaga, gatvėse siautėjo nusikaltėliai, o įtampą jautė net krepšininkai.

„Mūsų jauni krepšininkai turėjo baimės jausmą, kad kas nors su jais neatsitiktų, – prisiminė G. Leonavičius, LKL 25-mečio proga įtrauktas tarp 25 lygos legendų. – Mes su jais kalbėdavome, kad neturite kažkur lįsti valgydami ar būdami viešoje vietoje.“

Praėjusį sezoną „Lietkabelis“ pirmą kartą klubo istorijoje žaidė LKL finale. Legendinio trenerio nuomone, už tai reikia padėkoti praeities vadovams, kurie už komandą pardavinėdavo net praeities butus.

„Mes būdavome vidutiniokai, netgi gale, – teigė G. Leonavičius. – Netgi žmonės atiduodavo savo butus, kad sumokėtų žaidėjams – būdavo tokie momentai. Ir kad ta komanda šiai dienai liko – tų žmonių dėka.“