LKL istorija: pergalių ištroškęs "Lietuvos rytas" nutraukė "Žalgirio" vienvaldystę

Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas ir Andrius Giedraitis atvertė 17 metų senumo istorijos knygą.

Tais metais Lietuvos krepšinio lyga rengė septintą sezoną, ir per istoriją čempionas buvo tik vienas – Kauno „Žalgiris“.

Tačiau 2000-aisiais sužibo nauja žvaigždžių karta, ir Lietuvos krepšinyje užaugo naujas milžinas – Vilniaus „Lietuvos rytas“.

„Mes buvome nuostabiai sukomplektuota komanda, – LKL 25-mečio rubrikoje prisiminimais dalijosi A. Macijauskas, tuomet vilkėjęs „Lietuvos ryto“ marškinėlius. – Buvome jauni, ambicingi, užsispyrę ir ištroškę pergalių. Tai buvo nauja karta, naujų emocijų banga Vilniuje. Tikras anšlagas „Lietuvos ryto“ salėje, kuri būdavo sausakimša, o į ją papulti nebūdavo lengva.“

„Žalgiris“ laimėjo pirmus šešis LKL titulus, tačiau 2000-ųjų vasarą krepšinio sostinė persikėlė į Vilnių.

Po triumfo Eurolygoje „Žalgiris“ nebuvo pajėgus išlaikyti didžiosios dalies čempionų komandos žaidėjų. Žaliai baltus marškinėlius vėl apsivilko tik Eurelijus Žukauskas, Mindaugas Žukauskas, Tomas Masiulis, Kęstutis Šeštokas ir čekas Jiri Zidekas. Tiesa, pastarasis krepšininkas komandą paliko sezonui įpusėjus.

Permainų sutalžytas „Žalgiris“ nė iš tolo nepriminė komandos, kuri 1999-ųjų balandžio 22-ąją Miunchene kėlė Eurolygos trofėjų.

Kauniečių titulo gynimas baigėsi jau grupių etape, kuriame iškovojo 4 pergales per 16 mačų.

„Po laimėto Eurolygos titulo stipriai susilpnėjome, nes netekome daug žaidėjų, – prisiminimais dalijosi tuometis „Žalgirio“ centras Eurelijus Žukauskas. – Klubas neįstengė jų išlaikyti, o mes jautėmės subyrėję. Tuometė problema buvo klubo reikaluose – sudėties komplektacijoje.“

Žalgiriečiai sezoną pradėjo su keturiais legionieriais, tačiau nė vienas iš jų neišbuvo komandoje iki sezono galo. Į jų vietas atėjo kiti du, tačiau ir šie netapo klubo gelbėtojais.

„Tuometiniai užsieniečiai nepateisino vilčių, – prisiminė „Žalgirio“ garbę gynęs Mindaugas Žukauskas. – Laukėme Corey Becko, kuris garsiai teigė, kad atvažiuoja gelbėti komandą. Vėliau atvažiavo Mitchellas Butleris, Chrisas Garneris. Tačiau jie tikrai nebuvo tie žmonės, kokie komandoje buvo Anthony Bowie ar Tyusas Edney.“

Visiškai priešingas efektas buvo Vilniuje, kur „Lietuvos ryte“ vienais pirmųjų smuikų griežė amerikietis Ericas Elliottas ir ukrainietis Oleksandras Okunskis.

Būtent pastarasis vidurio puolėjas buvo naudingiausias sostinės komandos krepšininkas. O. Okunskis 1999–2000 metų sezone vidutiniškai pelnydavo po 11,8 taško, atkovodavo po 8,2 kamuolio bei rinko po 16 naudingumo balų. E. Elliotto indėlis į komandos žaidimą irgi buvo labai svarus – 11,6 taško, 2,9 atkovoto kamuolio bei 2,6 rezultatyvaus perdavimo.

„Buvome tikrai gera komanda, visomis jos prasmėmis, – sakė „Lietuvos ryto“ gynėjas Andrius Giedraitis. – Ekipoje atmosfera buvo puiki, o prie jos stipriai prisidėjo ir geri legionieriai. O. Okunskis buvo komandos siela, jis viską organizuodavo: mūsų bendras vakarienes, pasibuvimus. Šie užsieniečiai mums iš tiesų labai tiko.

Tuo metu „Žalgiriui“ nepasisekė, nes jų legionieriai nebuvo pajėgūs. Vieni atvyko sezono pradžioje, vėliau juos pakeitė kitais. Tačiau jie nesužibėjo.“

Visgi prastas Jono Kazlausko vadovaujamo „Žalgirio“ žaidimas Eurolygoje didelių pavojų vietiniame čempionate nežadėjo. Nors dvikovos buvo atkaklios, tačiau reguliariajame sezone kauniečiai visus keturis kartus įveikė „Lietuvos rytą“.

Sėkmingą žaidimą jie perkėlė ir į finalą, kuriame pirmoje serijos dvikovoje Kaune šventė pergalę triuškinančiu rezultatu 105:83.

„Po šios dvikovos turėjome rimtą žaidėjų pokalbį rūbinėje. Tai davė vaisių, mes susitelkėme bei laimėdami trejas rungtynes paeiliui apvertėme seriją aukštyn kojomis“, – pasakojo A. Giedraitis.

„Manau, kad „Lietuvos rytas“ neturėjo ko prarasti, – svarstė M. Žukauskas. – Jie neturėjo jokio psichologinio spaudimo. Komanda neturėjo ko prarasti, o laimėti galėjo labai daug. Tai buvo didelis privalumas jiems. Vilniečiai degė pasitikėjimu savimi ir troško laimėti.“

Po šešių pergalingų sezonų „Žalgiris“ buvo priverstas perleisti karūną Šarūno Sakalausko vadovaujamai sostinės ekipai. Tai sezonas, po kurio iš esmės pasikeitė jėgų pusiausvyra stipriausioje šalies lygoje.

Vienvaldystė dingo.

„Mes buvome išalkę titulų, nes dar niekada nebuvome laimėję, – pasakojo Ramūnas Šiškauskas. – „Žalgiris“ trofėjais buvo persisotinęs, tad jiems buvo sunkiau. Visada nelengva išlaikyti pozicijas, kuomet ateina jauna ir alkana komanda. Manau, kad mes juos pranokome noru.

Šie metai pakeitė visą LKL eigą, nes dingo totalus „Žalgirio“ dominavimas. Atsirado konkurencija, o lygos tobulėjimui tai buvo būtina sudedamoji dalis.“