LKL siautėjantis Milleris – apie Urboną, Uteną ir ko trūksta, kad būtų nesustabdomas

2021-2022 m. „Betsafe-LKL“ čempionato sezonas jau įsibėgėjo, o kartu ima ryškėti ir stipriausios komandos bei individualiai stipriausi šio sezono žaidėjai. Vienas tokių – Utenos „Uniclub Casino-Juventus“ legionierius Patrickas Milleris.

29 metų 187 cm ūgio amerikietis nuo pat sezono pradžios įrodinėja savo vertę. Praėjusiais metais Europos taurės čempionu tapęs krepšininkas Lietuvoje demonstruoja įspūdingą statistiką.

Per penkerias sužaistas rungtynes P. Milleris fiksavo 20,4 taškų vidurkį, o tai beveik trigubai viršija lygos vidurkį (7,4 tšk.). 

Fantastiškai atrodė pirmoji P. Millerio viešnagė Vilniuje, kur į pergalingoje dvikovoje į „Ryto“ krepšį Utenos ekipos vedlys suvertė 31 tašką.

Kalbėdamas su LKL.lt, Utenos komandos legionierius rado akivaizdžių priežasčių, kodėl sezono pradžia jam asmeniškai klostosi taip sėkmingai. Tai, pasak krepšininko, yra artimas ryšys su treneriu Žydrūnu Urbonu.

„Pakalbėjau su treneriu ir pajaučiau, kad tarp mūsų geras ryšys. Supratau, kad man čia bus gera vieta – treneris manęs norėjo komandoje, norėjo, kad padėčiau jam šiame sezone. Man tai irgi skambėjo patraukliai, norėjau būti komandoje, kurioje esu reikalingas. Žinojau, kad Lietuvoje demonstruojamas protingas krepšinis, nes anksčiau žaidžiau prieš lietuvių komandas. Man patinka čia, nes yra daug pikenrolo situacijų, galiu išsimesti daug metimų. Nuo pradžių jaučiau, kad čia gera vieta“, – sakė P. Milleris.

Gavęs Utenos klubo pasiūlymą vasarą krepšininkas dar kurį laiką dvejojo, kaip pasielgti. Vis dėlto, prisiminęs kelis pirmuosius pokalbius su treneriu, krepšininkas vėl patikino tą patį – apsispręsti tvirčiau padėjo žmogiškų savybių nestokojantis Ž. Urbonas.

„Pradžioje šiek tiek dvejojau, turėjau ką apgalvoti. Bet aš žinau, ką reiškia pajausti gerą trenerį. Izraelyje turėjau gerą specialistą ir jį pajaučiau per pirmus kelis pokalbius. Šįkart buvo panašiai – tiesiog jaučiau, kad tai tinkamas treneris. Kuo daugiau kalbėjome, tuo tas jausmas stiprėjo. Prieš atvykstant buvo bėdų šeimoje – mirė mano močiutė, mano žmona užsikrėtė koronavirusu. Bet treneris tuo domėjosi, klausė, kaip laikomės. Akivaizdu, kad jam rūpi ir mano šeima. Tokie dalykai rodo, kad tai gera vieta būti“, – dėstė P. Milleris.

– Akivaizdu, kad jūsų kūną puošia daug tatuiruočių. Kokia jų istorija, ką jos jums reiškia?

– Pirmąsias tatuiruotes pasidariau penkiolikos metų. Išsitatuiravau du svarbiausius savo gyvenimo dalykus – krepšinio kamuolį ir mamos vardą. O vėliau pradėjau tęsti, tatuiruočių padaugėjo ant viso kūno. Esu labai religingas, tai turiu daug su religija susijusių paveiklsiukų. Net neabejoju, kad tatuiruočių turėsiu ir daugiau – dar turiu visą laisvą nugarą, pilvą, dar kelias vietas. Reikės pasižiūrėti, kokie čia tatuiruočių meistrai. Bet aš tikrai tęsiu tai.

– Lietuvoje jau spėjote praleisti šiek tiek laiko. Kaip vertinate Utenos miestą ir bendrai Lietuvą?

– Viskas puiku. Aš esu šeimos žmogus, daugiausiai laiko praleidžiu namuose, savo apartamentuose. Čia yra nemažai gerų vietų pavalgyti, tai lankausi jose kol kas kone kasdien. Vis artimiau susipažįstu su komandos draugais, todėl čia jaučiuosi tikrai gerai, vis patogiai.

– Kaip jus sutiko komandos draugai, kai prisijungėte?

– Komanda mane sutiko tikrai maloniai. Sužaidėme dar nedaug rungtynių, bet toks jausmas, kad esu čia jau kur kas ilgiau. Vyrukai čia puikūs, mes vieni kitus palaikome, atmosfera tikrai gera.

– Dažnai girdima, kad Utenos komandos rūbinėje atmosfera primena tarsi buvimą su šeima. Ar tai jaučiate?

– Tikrai tą pajaučiau. Daug komandos draugų būna su savo vaikais, gaila, kad mano du vaikai ir žmona čia negali būti, bet tikrai čia yra bendras didelės šeimos jausmas. Kai matau savo komandos draugus su šeimomis, dažnai nusišypsau ir pagalvoju apie savo šeimą. Tai gražu.

– Prisiminkite savo persikėlimą į Europą. Kiek buvo sunku pakeisti žemyną, pažinti naujas kultūras?

– Viskas buvo tikrai kitaip, nei buvau įpratęs. Buvo nervų. Žaidžiau Stambule, tai buvo puikus miestas, bet daug apie jį nežinojau. Prisimenu, kaip pirmosiomis dienomis savo naujuose namuose atsitrenkiau į žemai pakabintą šviestuvą. Prasikirtau galvą, prieš pat treniruotę turėjau vykti į ligoninę. Tada dar neveikė mano telefonas, turėjau ieškoti bendro interneto. Tikrai nebuvo lengva, bet dabar prisiminti smagu.

– Žaidėte Turkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Serbijoje, Izraelyje. Kaip susiklostė tos patirtys skirtingose šalyse?

– Visos tos patirtys buvo ypatingos. Net ir pirmieji metai Turkijoje. Man labai patiko Vokietijoje, ten viskas atrodė kitaip, bet man patiko, turėjome gerą komandą. Serbijoje irgi patiko. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pažaisti šiuose miestuose, šiose komandose. Visos davė kažko gero.

– Augote Čikagoje. Kas jus tuo metu, dar būnant vaiku, įkvėpė siekti profesionalios krepšininko karjeros?

– Būdamas vaikas stebėjau žaidžiantį Michaelą Jordaną, vėliau, kai buvau kiek vyresnis, sekiau Alleną Iversoną. Šie du žmonės mane įkvėpė labiausiai dar tada, kai gyvenau Čikagoje. Jerome‘as Randle‘as man yra kaip vyresnis brolis, nes kartu su juo mažuoju broliu užaugome nuo pat vaikystės. Jie motyvavo mane pasiekti šį lygį.

– Jums jau 29 metai. Daug kas sako, kad tai – karjeros aukštumų periodas. Kaip jūs pats vertinate savo dabartinę formą?

– Dabar tiesiog esu kur kas ramesnis ir atsipalaidavęs. Krepšinį suprantu gerai, juk krepšinyje praleidau jau tikrai daug laiko. Jaučiu, kad kasmet tampu geresnis. Žinau, kad turiu skirti daug darbo, bet jaučiu, kad gerėju. Kiekvieną sezoną pasitinku nekantraudamas. Noriu sužaisti dar geriau, nei praėjusį. Jaučiu, kad šie metai man geri, jaučiu, kad jie kitokie.

– Galbūt turite kokių asmeninių šiame sezone?

– Tiesą sakant, neturiu jokių asmeninių tikslų. Turiu tiesiog gerai žaisti. Turiu žaisti savo žaidimą. Noriu laimėti. Žinau, kad praėjusiais metais Utena liko ketvirtoje vietoje, tai noriu, kad būtume aukščiau. Mano tikslai yra susiję su komanda – turime visi dirbti vienas kito labui, kuo komanda žais geriau, tuo aš būsiu geresnis, ir kuo aš būsiu geresnis, tuo geriau seksis komandai.

– Ar prieš atvykdamas į Uteną pasikalbėjote su anksčiau Lietuvoje žaidusiais užsieniečiais?

– Kalbėjau su keliais čia žaidusiais užsieniečiais. Teko kalbėti ir su Bryantu Crawfordu, kuris čia žaidė praėjusiame sezone. Jis sakė, kad viskas čia tvarkoje, miestas mažas, nėra daug ką nuveikti, bet man dėl to nekyla jokių bėdų – man tikrai nereikia daug veiklų. Svarbiausia, ką jis ir sakė, kad krepšinio prasme čia viskas gerai. Leido suprasti, kad čia jausiuosi patogiai.

– Jūsų neišgąsdino tai, koks mažas yra Utenos miestas?

– Ne, tai manęs nė kiek negąsdina. Jau gyvenau Bouzalaco mieste Prancūzijoje, žaidžiau ir Gaziantepe Turkijoje. Tai nedideli miestai. Buvau ir Ulme, Stambule, Belgrade, tai susipažinau ir su dideliais Europos miestais. Bet viskas tikrai tvarkoje, jei čia būtų mano šeima, viskas būtų kone tobula. O dabar būnu namuose arba krepšinio salėje.

– Anksčiau sakėte, kad norint pasiekti Eurolygą jums trūksta tik geresnio pataikymo iš toli. Manote, kad dar galima suspėti pagerinti šį žaidimo elementą?

– Tai tobulas laikas. Aš tampu vyresnis, tampu stipresnis. Dabar pats metas sustiprinti metimą iš distancijos. Jei pagerinsiu tritaškius, manau, būsiu nesustabdomas.

– Galbūt nujaučiate, kokio sezono Utenoje jums reikia, kad pasiektumėte dar aukštesnį lygį?

– Tiesiog turime daug laimėti, kaip ir praėjusiais metais. Kartu su komanda turime daug laimėti, o aš turiu daug pataikyti. Viskas paprasta. Jei laimėsime, o aš pataikysiu, tai bus geras sezonas, atkreips ir kitų dėmesį.

– Praėjusiais metais triumfavote Europos taurės turnyre. Kokias emocijas iš to triumfo prisimenate?

– Tai buvo puiku. Mes padarėme tai, ko Izraelis dar niekada nebuvo padaręs. Europos taurėje vien žaisti buvo geras jausmas. Anksčiau esu žaidęs Čempionų lygoje, bet laimėti šį turnyrą buvo tikrai puiku. Visada laimėti čempionatą yra puiku, o mes tai padarėme pirmą kartą šalies istorijoje.