M.Beričius: "Sabonio buvimas suteikė pasiūlymui patrauklumą"

Serbijos ir Juodkalnijos pilietybę turintis Kauno "Žalgirio" legionierius Miroslavas Beričius apsipranta Lietuvoje. 200 cm ūgio atakuojantis gynėjas prisipažino, jog asmeniniai rodikliai jam nėra tokie svarbūs kaip komandos rezultatai: "Mano tikslas - kad komandai gerai sektųsi", - teigė 1995 metų Europos čempionas.

Buvusios Jugoslavijos rinktinės narys prisimena neišdildomas akimirkas prieš aštuonis metus vykusiose Europos pirmenybėse. M.Beričius ir jo rinktinė tuomet finale įveikė Lietuvą ir iškovojo auksą.

Patyręs krepšinio veteranas prieš atvykdamas į Lietuvą bandė laimę Ispanijoje ir Italijoje. Praėjusį sezoną jis atstovavo Pezaro "Scavolini" komandai, tačiau ten ilgai neužsibuvo. Apie tai ir kur kas daugiau "Žalgirio" legionierius sutiko papasakoti, atsakydamas į oficialaus Kauno "Žalgirio" interneto svetainės zalgiris.lt lankytojų klausimus.

- Papasakok apie savo pirmuosius žingsnius krepšinyje.
- Pradėjau žaisti 1984 m. būdamas 11-os metų pajėgioje Belgrado "Novi" jaunučių komandoje, po dvejų metų mane pakvietė į "Partizan” ir žaidžiau visų amžiaus grupių komandose. Visada rungtyniavau ten, išskyrus metus, praleistus užsienyje. Buvau komandos kapitonas. Tokių ištikimų "partizanų” tėra vos du - Aleksandras Djordjevičius (šiuo metu žaidžia Pezaro "Scavolini" komandoje - aut. past.) ir aš.

[nuotrauka1]- Koks krepšininkas buvo Tavo idealas vaikystėje?
- Ryškaus idealo neturėjau, man patikdavo daugelis žaidėjų, pirmiausia iš "Partizan” komandos. Vis tik kiek daugiau mane žavėjo protingas ir labai kovingas krepšininkas, "Partizan” lengvasis "kraštas" Goranas Grbičius.

- Su kokiu žaidėju Tau geriausiai sekėsi žaisti per visą karjerą?
- Su Hariu Brkičium "Partizane”. Abu buvome gynėjai ir suprasdavome vienas kitą iš pusės žvilgsnio. Gaila, kad Harį nušovė banditai. Gerai viens kitą suprasdavome ir su Predragu Drobnjaku bei Dejanu Tomaševičiumi. Vitorijos "Tau Ceramicoje" buvo malonu žaisti kartu su Elmeru Bennettu (dabartinis Madrido "Real" žaidėjas - aut. past.).

- Ar sprendimui rungtyniauti Kaune turėjo įtakos tai, kad komandoje žaidžia A.Sabonis?
- Be abejonės, Sabonio buvimas komandoje suteikė "Žalgirio” pasiūlymui didesnį patrauklumą.

- Kaip jautiesi naujoje komandoje? Ar sunku buvo išmokti naujus derinius?
- Kol kas jaučiuosi gerai. Mūsų komanda yra geras, vieningas kolektyvas. Žinoma, kai prasidės Eurolygos varžybos, visiems bus sunkiau, bet, tikiuosi, ši dvasia išliks ne tik kai laimėsime, bet ir jei pralaimėsime. Su deriniais nebuvo jokių problemų, išmokau labai greit, per dvi - tris dienas.

- Kokius tikslus keli sau šį sezoną, atstovaudamas "Žalgiriui"?
- Mano tikslas - kad komandai gerai sektųsi. To ir sieksiu pagal savo išgales ir sugebėjimus. Žinoma, norėčiau, kad ir man asmeniškai šis sezonas būtų sėkmingas.

- Kodėl pasirinkai marškinėlius su 7-uoju numeriu?
- Aš jų nepasirinkau - kitokio numerio jau nebuvo, kai atėjau į komandą. Jei būčiau galėjęs, būčiau pasirinkęs 9-tąjį numerį, su kuriuo visada žaidžiau "Partizan” ir rinktinėje. Tačiau šiaip numeriui neskiriu perdaug svarbos: Vitorijoje ir Veronoje žaidžiau su 15-uoju, o Pezare su 4-uoju numeriu ant marškinėlių.

- Su kuo iš komandos draugų geriausiai sutari?
- Sutariu su visais, bet tik gal bendrauju daugiau su Tanoka (Beardu) ir Edu (Cota) - kartu valgome ar šiaip išeiname, o Tanoką pažįstu dar iš Ispanijos laikų.

- Kaip galėtum apibūdinti 2003 m. Europos čempionų trenerį?
- Jo dar gerai nepažįstu, bet tai, kad jo vadovaujamas "Žalgiris” laimėjo LKL čempionatą, o Lietuvos rinktinė - Europos pirmenybes, manau, daug ką pasako.

- Kokį įspūdį Tau palieka Edas Cota ir Tanoka Beardas?
- Abu jie yra puikūs žaidėjai ir draugiški žmonės už aikštelės ribų.

[nuotrauka2]- Jau sužaidei kelerias rungtynes "Žalgirio” komandoje. Kaip manai, ar įmanoma su šia komanda pasiekti gerų rezultatų Eurolygoje ir kokios Tavo prognozės šiam sezonui?
- Nenoriu skubėti su prognozėmis - mūsų grupė labai stipri, maža, kas gali atsitikti, tačiau, jeigu visi bus sveiki, o ypač - Sabas, tai galėtume Eurolygoje tikrai su bet kuo susigrumti, nes komanda yra tikrai stipri.

- Rungtynių metu atlieki nemažai rezultatyvių perdavimų. Ar gali žaisti kaip įžaidėjas?
- Taip, galiu. Man yra tekę atlikti įžaidėjo vaidmenį kitose komandose, todėl, jeigu Edą kuriose rungtynėse ims labai "smaugti", galėsiu jam padėti. Aikštelėje nesu egoistas, nemetu, jei matau, kad kitas yra geresnėje padėtyje, kamuolį perduoti galiu.

- Kurį sezoną galėtum įvardyti kaip sėkmingiausią savo karjeroje?
- Vieno sezono gal ir neišskirčiau, nes man buvo labai sėkmingi trys paskutiniai sezonai "Partizane”, kai laimėjome čempionate. Taip pat pirmasis Vitorijos "Tau Ceramica", kai patekome į finalą. Vitorijoje man patiko ir geras kolektyvas - toks, kokį dabar radau "Žalgiryje”.

- Kokios nuotaikos buvo Serbijoje ketvirtfinalyje pralaimėjus Lietuvai? Ar tikėjaisi, jog lietuviai gali tapti Europos čempionais?
- Žinoma, prastos. Nors visi žinojo, kad į Švediją važiuoja ne pati geriausia komanda, tačiau pas mus įprasta sulaukti bent sidabro medalių. O čia, prašau - pralaimėta taip anksti. Lietuva nebuvo mano pagrindinis favoritas laimėti auksą, tačiau ji buvo favoritų grupėje - tikėjausi, kad ji pateks į pusfinalį.

- Ar prisimeni savo debiutą šalies rinktinėje? Ar labai tąsyk jaudinaisi?
- Labai gerai prisimenu. Tai buvo 1994 m. Atėnuose per "Akropolio taurės” turnyrą. Tada kažkas iš pagrindinių negalėjo žaisti, ir Dušanas Ivkovičius (dabartinis Maskvos CSKA strategas - aut. past.) mane rungtynėse su Italija išleido starto penkete. Žinoma, labai jaudinausi, tačiau žaisti tądien man sekėsi: pataikiau visus penkis mestus tritaškius ir surinkau 21 tašką. Tačiau tai nebuvo oficialios varžybos. Oficialiai debiutavau per 1995 m. Europos čempionatą.

- Su Jugoslavijos rinktine Tu laimėjai auksą 1995 m. ir 1997 m. Europos čempionatuose, olimpinį sidabrą 1996 m. Atlantoje, pasaulio čempionato auksą 1998 m. Graikijoje. Kurios iš minėtų pirmenybių tau buvo labiausiai įsimintinos?
- Abi pergalės Atėnuose - 1995 m. Europos čempionate ir 1998 m. pasaulio čempionate. Pirmoji buvo įspūdingiausia, nes finale tiek Jugoslavijos, tiek Lietuvos komandose žaidė geriausi to meto Europos krepšininkai, ir tai, mano nuomone, buvo gražiausios pastarojo dvidešimtmečio rungtynės. Gi antroji man yra maloniausia, nes mūsų komandoje tada jau nebebuvo eilės įžymiųjų veteranų, o mes - naujoji karta - visiškai atnaujintu penketu žaidėme pirmą kartą ir vis tiek laimėjome auksą. Tada visą čempionatą žaidžiau starto penkete.

[nuotrauka3]- Ką galvoji apie Serbijos ir Juodkalnijos bei Lietuvos šansus Atėnų Olimpinėse žaidynėse?
- Manau, kad abi bus tarp favoritų, tačiau viską lems tai, kokios sudėties jos rungtyniaus. Šiaip man susidaro įspūdis, kad amerikiečiai versis per galvą, kad tik nugalėtų Atėnuose.

- Ar nebijojai Lietuvos sirgalių sutikimo arenose, ypač prisimenant 1995 m. finalą Atėnuose?
- Nė kiek. Juk sporte visko pasitaiko. Aš niekam nieko blogo nesu padaręs, o pykti už pergales ar pralaimėjimus - nerimta. Jau įsitikinau, kad ir Lietuvos sirgaliai galvoja panašiai.

- Būtų įdomu išgirsti apie Tavo asmeninę patirtį su legendiniais treneriais Dušanu Ivkovičiu ir Željko Obradovičiu.
- Abu jie - puikūs treneriai ir su abiem mums teks šiemet susidurti Eurolygoje. Lakoniškai galėčiau apibūdinti taip: Obradovičius yra puikus taktikas, geriausias šiuo požiūriu visoje Europoje, o Ivkovičius - labai patyręs treneris ir puikus psichologas. Ivkovičius labai jaučia situaciją ir žino, kaip elgtis su žaidėjais - kada nuraminti, o kada pakelti balsą ar aprėkti. Matyt, todėl jis ir Gomelskiui taip patinka.

- Ką manai apie dabartinę Belgrado "Partizan" komandą?
- Tai jauna ir perspektyvi komanda. Panaši į pernykštę, tik skirtumas tas, kad dabar joje nebėra Milošo Vujaničiaus (tarpsezony perėjo į Bolonijos "Skipper" - aut. past.). Jis žaidė puikiai, rungtynių metu kamuolys dažniausia būdavo būtent pas jį, tad komandos rezultatai priklausydavo nuo to, kaip jam sekdavosi tą dieną. Šiemet daugiau rungtyniauja ir kiti žaidėjai, žaidimas tapo komandiškesnis. Nemanau, kad "Partizan” pasieks labai daug, tačiau jie planuoja patekti į "Top 16", ir tai gan realūs planai, turint omeny, kad toje grupėje žaidžia ne itin pajėgios komandos - tokios kaip Romos "Lottomatica", Liublianos "Olimpija", Zagrebo "Cibona" ar Atėnų AEK.

- Ką veiki laisvu metu Lietuvoje?
- Kad to laisvo laiko nedaug ir turiu. Stengiuosi pailsėti, pažiūrėti per televiziją krepšinio ar futbolo varžybas, kartais nueinam su Ediku (E.Cota) kur kavos išgerti.

- Kokiomis kalbomis kalbi? Ar nenorėtum pramokti ir lietuvių kalbos?
- Kalbu visomis penkiomis buvusios Jugoslavijos kalbomis (juokiasi), anglų, ispanų ir italų, šiek tiek suprantu bet nekalbu rusiškai. Norėčiau pramokti ir lietuviškai. Šį tą jau spėjau išmokti - kai aplink visi kalba lietuviškai, kai kurie žodžiai patys įstringa galvoje.

- Kokia yra Tavo mėgstamiausia virtuvė ir valgis? Gal jau teko paragauti ir lietuviškos virtuvės patiekalų?
- Man patinka ispanų ir italų virtuvė, gi mėgstamiausias mano patiekalas - sarma, serbiški balandėliai. Nežinojau, kad ir jūs turite panašų patiekalą, reiks paragauti. Kol kas su lietuviška virtuve nesu susipažinęs, nes su Edu ir Tanoka paprastai valgome tarptautinius valgius.

- Ar jau spėjai paragauti lietuviško alaus?
- Vienąkart ragavau, tačiau nesu nei alaus ekspertas, nei mėgėjas, todėl nesiimu vertinti.

- Ką planuoji veikti baigęs krepšininko karjerą?
- Norėčiau turėti kokį verslą ir tuo pat metu išlaikyti ryšį su krepšiniu. Mano bičiuliai iš "Partizan” sako, kad man klubo durys bus visada atviros. Galbūt su Predragu Danilovičium ir Vlade Divacu kartu ten ir dirbsime klubo vadovybėje.