M.Gecevičius: "Čempionatas mūsų komandai pavyko"

Aštuoniolikmetis Martynas Gecevičius dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių Lietuvos jaunųjų krepšininkų. Kartu su komandos draugais gynėjas atvedė jaunių rinktinę į Europos čempionato prizininkų gretas, o pats M.Gecevičius buvo išrinktas į geriausių turnyro žaidėjų penketuką.

- Kaip galėtum įvertinti visą čempionatą?

- Manau, čempionatas mūsų komandai pavyko. Laimėjome 7 iš 8 varžybų, nors tos vienintelės pralaimėtos buvo finalas. Neaišku, kaip būtų buvę, jei būtume pralaimėję pusfinalyje. Sunku sakyti, kas būtų, jeigu būtų, reikia džiaugtis tuo, ką turime.

[nuotrauka2]Organizacija buvo tikrai gera. Viešbučiai puikūs, ant jūros kranto, matinimas - švediškas stalas, pasirinkimas didelis. Autobusai geri.

Galbūt buvo vienas minusas, kad kai nuvykome į viešbutį, kur turėjome gyventi antrą čempionato dalį, reikėjo keturias valandas laukti kol paruoš kambarius

- Kada buvo sunkiausia?

- Sunkiau buvo grįžti namo po čempionato, nei jame rungtyniauti (juokiasi, - red.). Išties buvo tikrai sunkių akimirkų. Net ir pirmose rungtynėse su latviais pradžioje atsilikinėjome 10 taškų.

Sunkiausia turbūt buvo pusfinalyje, kai po dviejų kėlinių pirmavome 18 taškų skirtumu, o iki rungtynių pabaigos likus 48 sekundėms beliko vos 2 taškai ir kamuolys buvo varžovų rankose. Tuomet buvo sunkiausias epizodas.

Pasakyčiau, kad lengvų varžybų čempionte nebuvo. Galbūt kažkiek lengviau buvo žaisti su Ukraina ir su italais, nes laimėjome nesunkiai. Visos kitos kovos buvo savaip sunkios. Finalas buvo sunkus, nes jau buvome pavargę ir finalas yra finalas. Pusfinalis pareikalavo be galo daug jėgų - tiek fizinių, tiek psichologinių, nes iššvaistėme didelę taškų persvarą.

- Lietuvių niekas nelaikė favoritais, kur slėpėsi komandos jėga?

- Pagrindinis mūsų ginklas buvo komandinis žaidimas. Įsiveržimai ir kamuolio atmetimai metikams arba centrams po krepšiu. Jaunėlis (Ž.Janavičius, - red.) tai darė nepriekaištingai. Per kiekvienas rungtynes penki žaidėjai įmesdavo po 10 ir daugiau taškų. Kitoms komandoms buvo sunku gintis, nes visus turi vienodai gerai prižiūrėti, tai žymiai sunkiau nei neutralizuoti vieną žaidėją.

Žaidėme komandinį krepšinį, negailėdami nei savęs, nei varžovų, nei kamuolio vienas kitam. Tai buvo mūsų stiprybė. Be abejo, trenerio paruošta gynyba mums labai daug padėjo.

- Kokios buvo Lietuvos silpnosios ir stipriosios rinktinės vietos?

- Stipriosios - tai visos po truputį. Komandinis žaidimas buvo mūsų ginklas. Pakankamai neblogai bėgome į greitą puolimą, tačiau kartais neatsitverdavome varžovų ir leidome jiems dažnai kartoti metimus.

Turėjome gerų žaidėjų ir po krepšiu, ir prie tritaškio linijos, gerą įžaidėją, ir tai buvo mūsų stiprioji pusė, o su daug minusų čempionate medalių nelaimėsi.

- Kokiu pažymiu galėtum įvertinti šios rinktinės pasirodymą?

- Po čempionato kambaryje, kuriame gyvenau su Mariumi Valukoniu ir Pauliumi Kleiza, pasakiau, kad galime sau devynetus rašyti drąsiai. Pasirodėme pagal savo galimybes, negalime skųstis. Iškeltus uždavinius įvykdėme. Dabar ruošimės pasaulio čempionatui ir žiūrėsime, kaip seksis jame.

Pergalė skirta Lietuvai

- Ko visgi pritrūko iki aukso medalių?

- Turbūt, kad jėgų. Prancūzai žaidžia labiau amerikietišką krepšinį, atletiškesnį su daug jėgos ir dideliu greičiu. Manau, jeigu būtume finale žaidę su bet kuria kita čempionato komanda, būtume laimėję.

Prancūzijos krepšininkai mums buvo neparankūs varžovai. Nepataikėme iš gerų padėčių, leidome atsikovoti kamuolius po jų netaiklių metimų ir galiausiai neatsilaikėme.

- Kokia pirma mintis buvo po finalinio teisėjo švilpuko?

- Kaip visada - didžiulis liūdesys po pralaimėtų rungtynių. Pirma mintis buvo ta, kad vėl antras. Nors šis sidabras man tikrai daug reiškia ir nematau tragedijos pralaimėjime.

Antra vieta Europos čempionate - maloniausia mano gyvenime. Nusivylimo buvo daug, bet paskui ir džiaugsmo, ypač grįžus į Lietuvą, kai visi sveikino su pergale.

- Ką treneriai kalbėjo po paskutinių rungtynių?

- Liepė nenusiminti, nes antra vieta mūsų žemyne nedaug kas gali pasigirti, o svajoja labai daug žaidėjų ir niekada to nepasiekia.

Sakė, kad nejaučiame to, ką padarėme, bet tai pajusime, kai grįšime. Taip ir buvo. Sulaukėme didelio dėmesio oro uoste. Bent jau man jaučiasi, kad kažką padarėme Lietuvos krepšinio labui.

- Ką veikei po finalo?

- Grįždami iš varžybų visi dainavome lietuviškas dainas. Vėliau visi padūkome baseine, tada visa komanda susirinko pažymėti čempionato baigimą, o paskui sėdėjome iki ketvirtos valandos ryto atskirai be trenerių.

- Ar mintimis vis grįždavai į aikštę?

- Aš toks jau esu: visada po pralaimėtų varžybų dažnai apie jas galvoju. Ką galėjome padaryti kitaip, kad būtume laimėję. Tikrai išgyvenu ir be galo daug apie tai galvoju.

[nuotrauka1]- Ar rinktinė šventė iškovotą pergalę - sidabro medalius?

- Buvome susirinkę visi su treneriais, pasisakėme keliais žodžiais, valandą draugiškai pasėdėjome ir linksmai pasišnekėjome.

- Ar paskutinę naktį teko užmigti?

- Sunkiau sekėsi užmigti prieš pusfinalį ir finalą, nei po finalo. Po paskutinių rungtynių teko pamiegoti apie keturias valandas, nes tik paryčiais nuėjome miegoti, todėl iškart užmigau, nes buvau pavargęs ir išsekęs.

Pats skausmingiausias pralaimėjimas

- Kaip įvertintum savo žaidimą?

- Vertinčiau geriau nei vidutiniškai. Sau didesnių priekaištų neturėjau, sekėsi pirmose varžybose su Prancūzija ir su turkais pusfinalyje, kitose galėjau sužaisti geriau. Dar pirmos varžybos buvo panašios į gerą žaidimą.

Žaidėme komandinį krepšinį, galbūt todėl save taip vertinu, bet nemanau, kad netikau tam žaidimui. Turiu prisitaikyti prie trenerio siūlomos taktikos. R.Paulauskas norėjo, jog žaistume kaip komanda, tai mes puikiai ir darėme. Esu laimingas, kad žaidžiau su šitais vaikinais ir kad laimėjome sidabro medalius.

Dėl savo žaidimo daug graužtis tikrai nėra dėl ko. Tuo labiau, kai patekau į geriausiųjų penketuką, vadinasi, treneriai pastebėjo mano žaidimą.

- Ar sau keltus tikslus įvykdei?

- Niekada sau tikslų nekeliu. Niekada nebūna taip, kad turiu būti rezultatyviausias ar koks kitoks. Man svarbu, kad komanda laimi. Kai pralaimime ir žaidžiu prastai, tada viskas aišku, labai dėl to graužiuosi. Jeigu sužaidžiu gerai, bet komanda pralaimi, kaltinu save, kad per mažai padariau. Noriu tobulėti ir negaliu apie save sakyti daug gero.

Jei žiūrėtume statistiką, ji nėra labai bloga, tik tritaškių procentas turėtų būti didesnis, ne 35%, o kokie 43-45%, tai būtų tikrai gerai. Svarbiausia įvykdyti ne savo uždavinius, o trenerio skirtus tau. O ar juos įvykdžiau, reikėtų klausti trenerio.

- Šiais metais pralaimėjai trečią finalą... Kuris pralaimėjimas buvo pats skausmingiausias?

- Skausmingiausias, bet ir pats maloniausias buvo paskutinis Europos čempionatas. Tai nesėkmė, tačiau ir didelė sėkmė. Įdomus jausmas, kai pralaimėjęs esi priverstas džiaugtis, nes pasiekei daug.

- Ar tikėjaisi būti išrinktas į geriausių žaidėjų penketuką?

- Jei atvirai, tai nelabai, žinau, kad treneriai vertino ir rašė penketus pagal save. Vadinasi, kažkas pastebėjo mane. Apie tokius dalykus niekada negalvoju. Ypač šiemet nemąsčiau apie tai, nes galvoje buvo tik pergales.

Tokie įvertinimai visada malonūs. Tai turbūt rimčiausias apdovanojimas man, nes tai Europos čempionatas. Po finalo kažkiek to prizo neįvertinau, nes pralaimėjome, tačiau vėliau pagalvojau, kad tai labai malonu.

- Ką manai apie gynėją Žygimantą Janavičių, taip pat patekusį į geriausių penketuką?

- Jaunėlis yra geras žaidėjas. Taip pat labai puikus žmogus, visada geros nuotaikos ir linksmas. Neieško žodžio kišenėje, kaip ir perdavimo aikštelėje.

Tikrai manau, kad auga antras Šarūnas Jasikevičius. Žygis turi daug talento. Jis yra greitas, puikiai mato aikštę. Gerai vadovauja žaidimui ir jei toliau taip tobulės, bus labai geras įžaidėjas, kurių Lietuvai trūksta.

Man buvo didžiulis malonumas žaisti ir bendrauti šią vasarą su juo. Ž.Janavičius paliko didžiulį įspūdį. Ir kaip žmogus, ir kaip žaidejas.

Buvimas rojuje

- Kokius įspūdžius parsivežei iš Graikijos?

- Tik gerus, kurių niekada nepamiršiu. Viskas buvo beveik idealu, tik jei ne tas pralaimėtas finalas. Ši vasara - geriausia mano gyvenime.

- Kokios buvo gyvenimo sąlygos?

- Jeigu egzistuoja rojus, tai mes jame pabuvome (šypsosi, - red.). Kas gali būti geriau už baseiną balkone? Iki jūros 100 metrų, valgyti gali kiek nori ir kada nori. Geriau turbūt sunku būtų surasti. Sąlygos buvo idealios.

- Ar Graikijoje Jus palaikė sirgaliai iš Lietuvos?

- Man atrodo, kad keli buvo. Per finalą man lietuviškai kažką pasakė (šypsosi, - red.).

[nuotrauka3]- Kokia buvo komandos atmosfera?

- Geresnė nei puiki. Jokių problemų tarp žaidėjų nebuvo, visi draugiškai sportavome du su puse mėnesio ir visi draugiškai laimingi išsiskirstėme. Visi buvome pažįstami seniai, dėl to problemų ir nebuvo.

- Kurie čempionato žaidėjai padarė didelį įspūdį?

- Prancūzijos ekipos lyderis N.Batumas paliko didžiausią įspūdį, neveltui jį išrinko naudingiausiu čempionato krepšininku. Puikūs fiziniai duomenys, mąstymas aikštelėje ir noras žaisti jį daro geru žaidėju.

Dabar - poilsis

- Kaip po čempionato stengsies pailsėti?

- Važiuoju savaitei į Palangą pailsėti su drauge. Norisi išvažiuoti iš Vilniaus, prasiblaškyti, užmiršti krepšinį, šis sezonas buvo nepaprastai sunkus ir ilgas, bet turbūt sėkmingiausias mano gyvenime.

Tiesiog ramiai leisiu laiką, kad kuo greičiau atsigaučiau. Šiuo metu dar negaliu pasakyti, kada prisidėsiu prie "Sakalų" komandos.

- Kokie tavo kito sezono planai?

- Pasiūlymų negavau, tad liksiu "Sakaluose", nes čia man geriausios galimybės tobulėti. Šiemet žadu mažinti varžybų, nesusijusių su "Sakalais", skaičių, nes paskutiniai du sezonai buvo labai ilgi ir sunkūs, tad reikia kažką keisti.

- Ką tikiesi kitais metais pasiekti Lietuvos čempionate su "Sakalais"?

- Apie kitus metus dar negalvoju. Tačiau, manau, turėtume grįžti į kovą dėl trečios vietos.

- "Sakaluose" žaisi dar vieną sezoną, kur planuoji vykti toliau?

- Taip toli dar negalvojau, tuo labiau, kad nesulaukiau jokių pasiūlymų.

- Šiemet būsi abiturientas, kaip pavyks suderinti mokslus ir sportą?

- Kaip ir iki šiol (juokiasi, red.). Mokslai kentės vis tiek, nors šiemet stengsiuos, kad tai būtų kuo mažiau, nes šie metai paskutiniai ir gyvenimo tikrai nesinori susigadinti.