M.Pocius nori į negyvenamą salą

Krepšininko Martyno Pociaus tėvai Jūratė ir Gintaras Pociai sako, kad tikrieji sirgaliai savo krepšininkus labiausiai turi palaikyti sunkiaisiais momentais, kai nesiseka žaidimas. „Jeigu laimi, esi Dievas, jeigu praloši, tave sumaišo su žemėmis - pas mus taip buvo, yra, taip turbūt ir bus“, - apgailestauja 49 metų buvęs krepšininkas, dabar krepšinio treneris G.Pocius.

Bus dar pergalių!

Vilniuje gyvenantys sutuoktiniai nevyko gyvai stebėti Londono olimpinių žaidynių, kur Lietuvos krepšinio rinktinė stengėsi iškovoti medalius. Tuo metu jie atostogavo Egipte - tokia buvo vienturčio 26-erių Martyno staigmena. Bet ir ilsėdamiesi stebėjo Lietuvos rinktinės kovas, kaip juokauja, dažniausiai skirtinguose kambariuose... „Kaip krepšinio treneris vis tiek aš truputį kitaip žiūriu. Jeigu aš nepatenkintas sūnaus žaidimu, tai mama dažniausiai pateisina, užtaria ir gina. Gal jai atrodo, kad Martynas mus mato ir girdi, - šypsosi G.Pocius. - Kadangi krepšinis yra mūsų tautos religija, sirgaliai iš žaidėjų reikalauja pergalių, jie šito nori ir tikisi. Todėl kai jie pralošia, aišku, būna labai pikta. Gal vėliau jų pyktis ir atlėgsta ir nebe taip griežtai jie reaguoja į tuos dalykus. Manau, kad tikrieji sirgaliai apie savo krepšininkus niekada nepasakys blogo žodžio ir jiems plos, nesvarbu, šie laimi ar pralošia“.

Ar pralaimėjimas drasko J.Pocienei širdį? „Man dabar širdį drasko, kai sūnus prisipažįsta negalėjęs po rungtynių užmigti, kad ilgai analizavo komandos žaidimą. O dėl krepšinio - jį pradedu truputėlį kitaip vertinti, kad vis dėlto tai yra tik žaidimas. Dabar daugiau už savo vaiką jaudinuosi, nes žinau, kiek į tai yra sveikatos įdedama, kokia kaina tie pinigai uždirbami. Taip pat labai skaudu, kai žmonės to neįvertina ir galvoja, ko jis čia negali padaryti. O nesupranta, kad jie iš esmės visi žaidžia vartodami skausmą malšinančius vaistus. Saujomis tie vaistai geriami! Tai dėl sūnaus sveikatos labiausiai jaudinuosi - tos visos patirtos mikrotraumos, operacijų galybės. Pernai Martynui buvo atlikta stuburo operacija. Kai pagalvoji - Dieve, juk tai yra stuburas! Ne tik krepšinis, bet ir visas sportas sveikatos tikrai neprideda“, - atsidūsta moteris.

Krepšininko mama ragina nenusiminti, kad Lietuvos krepšinio rinktinei Londono olimpinėse žaidynėse taip ir nepavyko iškovoti medalių. Moteris tiki, kad mūsų krepšininkams dar bus sėkmingų olimpiadų, kad mes dar tikrai stovėsime ant aukščiausiųjų pakylų. „Ateina nauja karta - jauni, alkani, ištroškę pergalių ir noro ką nors įrodyti. Galbūt jie ir įrodys...“ - tikisi J.Pocienė. Jai antrina ir sutuoktinis: „Pas mus krepšinis turbūt yra tokia vienintelė sporto šaka, kad jeigu rinktinė išvažiuoja žaisti, tai visi tikisi, kad medalis jau turi būti. Užtat gal žmonės taip audringai ir reaguoja: kaip čia dabar nėra medalių. Aš Martynui nieko nesakysiu. Tegul viskas susiguli, tada, kai viskas atslūgs, susėsime ir ramiai pasišnekėsime, ko trūko, kas buvo ne taip. Tokiais atvejais Martynas užsisklendžia, pats visa tai išgyvena, todėl stengiuosi nelįsti jam į širdį, o išlaukti tinkamo momento“. Kadaise krepšinį profesionaliai žaidęs G.Pocius ir pats yra patyręs pralaimėjimo kartėlių, kai nesinori bendrauti, nesinori, kad kas nors lįstų į akis, - su savo mintimis turi pats vienas susitvarkyti ir laukti, kol skausmas atlėgs.

Neatsargus vaikas

Tuo tarpu J.Pocienė dar Turkijoje įžvelgė vieną labai stiprią sūnaus savybę: kad jeigu Martynas mato, kad komandos treneris juo pasitiki, jis gali kalnus nuversti ir lemiamu momentu imtis iniciatyvos. Moteris dažnai lankė Madrido „Real“ komandoje žaidžiantį sūnų: „Vieną kartą skaipu šnekame, aš lipdau koldūnus, o sūnus ir sako: mama, kaip aš noriu koldūnų. Po penkių minučių jis žiūrinėja skrydžio bilietus ir klausia, ar galiu pas jį atvykti. Kaip tik buvo laisvas savaitgalis, todėl mama jau kitą dieną su rankiniu lagaminu pas sūnų į Madridą keliauja su koldūnais. (Juokiasi.) Dabar jis turi grįžti į Lietuvą ir paskui važiuos atostogauti - sakė, nori kur nors į negyvenamą salą. (Juokiasi.) Važiuos ten, kur visiška tyla, ramybė, vanduo ir saulė, kad visiškai atsiribotų ir pailsėtų smegenys“.

G.Pocius prisipažįsta, kad vaikystėje savo sūnui buvo griežtas tėvas. Tik fizinių bausmių jis niekada netaikydavo, pakakdavo vieno griežtesnio žvilgsnio ir sūnus klausydavo. Kaip dabar prisimena, dėl sūnaus Pociams keletą kartų yra tekę stipriai išsigąsti. „Prie namų vaikai buvo pasidarę tokį kalniuką kaip tramplyną, - vieną nutikimą prisiminė J.Pocienė. - Aš stovėjau balkone ir mano akyse sūnus su dviračiu šoko per tą tramplyną tiesiai į tvorą. Dviratis lūžo per pusę, o sūnus sukniubo. Tuo momentu pamaniau, kad išprotėsiu. Dar yra žemyn galva už pakinklių pasikabinęs, kritęs ir grįžęs su didesniu už galvą gumbu. Ką jau kalbėti, kad jis buvo gavęs piršto traumą, - tada irgi bėgau kelio nematydama. Kaip sakau, jis iš pradžių pradėjo ne vaikščioti, o bėgioti ant pirštų galų. Žiūrėk, tai į stiklą kokį įsimontuodavo, tai dar kas nutikdavo, jis jau toks buvo neatsargus vaikas“. (Šypsosi.)

O kartą moteris liko stipriai nustebinta: dar visai mažiuką Martyną - kokių penkerių ar šešerių - buvo išsiuntusi į parduotuvę nupirkti produktų. Jis turėjo parnešti ir grąžą, bet jos neparnešė. Užtat nupirko mamai dovanų ryškiai raudoną lūpdažį. Nors tokiais ir nesidažo, ji liko sužavėta tokiu sūnaus poelgiu. „Jis visada taupydavo pinigėlius ir slapta ką nors padovanodavo. Aš tikiuosi, kad jis taip ir žmoną mylės kaip mane“, - šypsosi J.Pocienė.

O kaip dėl pokyčių asmeniniame sūnaus gyvenime? Nors buvo skaudu, kai Martynas išsiskyrė su sužadėtine amerikiete Tara, moteris gerai sutaria ir su dabartine sūnaus širdies drauge šokėja Viktorija Kunauskaite. „Kiekvienai mamai svarbiausia, kad jos vaikas būtų laimingas. Su vestuvėmis gal dar ne taip greitai, nes jie dar nedaug laiko yra pažįstami, bet kol kas abu laimingi. Dėl to su vyru džiaugiamės. Nežinau, Tara labai didelės širdies buvo, tiesiog gal truputėlį kokie charakterio bruožai išryškėjo, kai ilgiau kartu pagyveno. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, - įsitikinusi krepšininko mama.