M.Šidlauskas: „Su Roko tėvu eidavome žvejoti, su Roku einame pramogauti“

27 metų 193 cm ūgio „Mažeikių“ ekipos gynėjas Modestas Šidlauskas retai būna rezultatyviausias komandos žaidėjas, dar rečiau sirgalius nudžiugina efektingais epizodais, tačiau tai, kad jis yra vienas svarbiausių žaidėjų lygos lyderių ekipoje – nenuginčijamas faktas.

Kol aikštelėje yra Šidlauskas, „Mažeikių“ komanda įmeta vidutiniškai 9,7 taško daugiau nei jų priešininkai. Tarp daugiau nei 200 lygos žaidėjų, pagal šį rodiklį krepšininkas užtikrintai pirmauja lygoje.

Oficiali „Mažeikių“ svetainė su trečius metus klubo marškinėlius vilkinčiu gynėju kalbėjosi apie ankstesnę jo karjerą, išdaigas mokykloje ir kitus dalykus.

– Kaip atsiradai krepšinyje? – „KKMazeikiai.lt“ paklausė Šidlausko.
– Krepšinis – antroji Lietuvos religija, todėl kito pasirinkimo ar kitos sporto šakos kaip ir neturėjau.

– Profesionaliai rungtyniauji jau dešimtmetį. Koks buvo įsimintiniausias laimėjimas, įsimintiniausia pergalė tavo karjeroje?
– Labiausiai įsiminė dvi pergalės: 2009 metais, kuomet su Prienų „Rūdupio“ ekipa laimėjome Nacionalinę krepšinio lygą (NKL), bei 2005-aisiais, kuomet su Lietuvos jaunimo iki 20 metų rinktine iškovojo Europos krepšinio čempionato sidabro medalius. Šios pergalės įsiminė todėl, nes jaučiuosi gana svariai prie jų prisidėjęs.

– Krepšininkai dažnai turi įvairių ritualų ar pritarų prieš rungtynes. Ar tokių turi ir tu?
– Ypatingų ritualų tikrai neturiu. Varžybų dieną nekerpu plaukų ir nagų. Man to pakanka.

– Ar yra tekę apsistumdyti su varžovų komandos žaidėjais rungtynių metu?
– Manau, kad kiekvienam krepšininkui yra tekę apsistumdyti su varžovu. Aš esu ne išimtis, tačiau dažniau tenka apsižodžiuoti.

– Kaip atsipalaiduoji po sunkių varžybų? Kaip mėgsti leisti savo laisvalaikį?
– Mažeikiai – mažas miestas, pramogų čia nedaug. Per laisvas dienas, ar po varžybų dažniausiai laiką praleidžiu namuose žiūrėdamas televizorių, naršydamas internete.

– Aikštelėje atrodai gana ramaus būdo. Koks esi už jos ribų?
– Koks esu aikštelėje, toks esu ir už jos ribų. Tačiau galbūt tik iš šalies atrodo, jog esu ramus. Kartais galiu būti piktas, apšaukti komandos draugus (galite jų pačių paklausti), ar jam papriekaištauti dėl netinkamai priimto sprendimo.

Tiesa, dabar „Mažeikiuose“ žaidimas einasi kaip iš pypkės, todėl nėra dėl ko daug rėkauti.

– „Mažeikiuose“ rungtyniauji jau trečią sezoną iš eilės. Kokios priežastys lėmė, jog tiek laiko užsibuvai Mažeikių mieste?
– Trys metai nėra daug. Yra žaidėjų, kurie klubuose rungtyniauja dešimt metų ir daugiau, ar net praleidžią visą savo karjerą.

– Kokia atmosfera šiemet vyrauja komandoje? Kaip ją galėtum palyginti su ankstesnių dviejų sezonų?
– Atmosfera komandoje šiemet yra gera, lygiai taip pat, kaip ir ankstesniais metais. Visi puikiai sutaria. Praėjusiais metais sezonas komandai nebuvo geras, bet tai nereiškia, kad bloga buvo ir atmosfera komandoje. Iš tiesų, dar niekada nesu žaidęs komandoje, kurioje būtų bloga atmosfera tarp žaidėjų ar trenerių.

– Pernai didžiąją sezono dalį praleidai dėl kojos traumos. Kokią traumą konkrečiai buvai patyręs? Ar sunku buvo vėl įsivažiuoti į krepšininko gyvenimo ritmą?
– Praėjusį sezoną buvau patyręs kelio traumą. Buvo plyšęs vidinis meniskas. Trauma nėra sunki, bet pareikalavo didelių pastangų atsistoti ant kojų. Teko atlikti net dvigubai ilgesnę reabilitaciją, nei iš pradžių prognozavo gydytojai.

– Dabar vienoje komandoje rungtyniauji su Roku Giedraičiu. Praeityje esi žaidęs kartu ir su jo tėvu – Robertu Giedraičiu. Ar daug yra panašumų tarp šių žaidėjų?
– Tarp tėvo ir sūnaus nematau jokių panašumų nei aikštelėje, nei už jos ribų. Lyginti juos kaip krepšininkus yra sunku, nes skiriasi jų pozicijos: Rokas žaidžia lengvuoju krašto puolėju ir atakuojančiu gynėju, o Robertas buvo įžaidėjas. Už aikštelės ribų panašumų taip pat nematau. Su Roko tėvu eidavome žvejoti, su Roku einame pramogauti.

– Koks mokinys buvai mokykloje? Ar daug pokštų buvai iškrėtęs?
– Mokykloje nebuvau nei pats geriausias, nei pats blogiausias mokinys. Mokiausi vidutiniškai. Dažnai krėsdavom pokštus su degtukais. Kai nesinorėdavo sėdėti kokioje nors pamokoje, prikišdavom degtukų į kabineto durų spyną.

– Mažeikiai – Žemaičių kraštas. Ar pats jau pramokai kalbėti žemaitiškai?
– Žemaitiškai žinau tik keletą žodžių. Kiekvienais metais išmokstu bent po vieną. Nors Mažeikiuose rungtyniauju jau trečią sezoną, suprasti ką kalba, ar susikalbėti su tikru Žemaičiu tikrai negalėčiau. Tiesa, mažai kas čia ir kalba „gryna“ Žemaičių kalba.

– Ką norėtum veikti gyvenime, jei nežaistum krepšinio?
– Jei nežaisčiau krepšinio, norėčiau būti daktaras.

– Ir pabaigai klausimas, neduodantis ramybės daugeliui sirgalių. Kada pamatysime Modestą Šidlauską rungtynių metu krepšį drebinantį dėjimu?
– Tikimybė pamatyti mane dedantį į krepšį yra labai maža. Tai toks krepšinio elementas, kurio beveik nenaudoju.