Mačiulis prieš Vilniaus burbulą: tikimės geriausio, bet krepšinyje negali visko nuspėti

Jonas Mačiulis – vienas pirmųjų krepšininkų, kurie ateina į galvą pagalvojus apie kovingumą, atsidavimą ir norą atstovauti savo šaliai. Nuo 2007 m. reprezentacinėje Lietuvos rinktinėje žaidžiantis 36-erių puolėjas šiuo metu ruošiasi paskutiniam Europos čempionato langui, kuris vasario 20–22 d. vyks Vilniuje.

Šeštadienį 19:30 val. Lietuva susitiks su Čekija, o pirmadienį tuo pat metu stos į lemiamą kovą su Danijos rinktine.

Su Lietuvos rinktine 4 medalius laimėjęs kaunietis veja šalin mintis apie didėjantį spaudimą ir koncentruojasi savo darbui aikštėje.

„Turime 4 dienas pasiruošimui, 5 dieną jau žaidžiame rungtynes. Jeigu surinktume visus geriausius, manau, nekalbėtume apie tokius rezultatus, kurie yra dabar. Kai žaidi už Lietuvos rinktinę, visada jauti atsakomybę, jauti rungtynių svarbą. Rinktinė labai dažnai yra toks dalykas, kad pralaimėjus nėra rytojaus. Čempionate, pavyzdžiui, žaidi 7 rungtynes ir žinai, kad kiekvienas pralaimėjimas tau gali labai stipriai kainuoti. Rinktinės veteranai prie tos įtampos pripratę. Žinai, kad turi laimėti ir viskas, ypač šitoje situacijoje. Tikimės geriausio, bet krepšinyje negali visko nuspėti“, – specialioje Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) laidoje kalbėjo J. Mačiulis.

Paklausus, ką ilgametis Lietuvos krepšinio rinktinės narys mano apie virtualius sirgalius arenose šiuo pandeminiu laikotarpiu, atleto veidą papuošia plati šypsena:

„Būna įvairių situacijų. Prabėgi pro šalį ir dideliam ekrane matai, kad sėdi gerbėjas prie koklinio pečiaus su vilnone kepure, galvoji, kas čia dabar darosi (juokiasi). Tie apsirengimai ir reakcijos kartais ir šypseną išspaudžia. Kai būna pilna salė, tu tokių reakcijų nematai, o kai išmeta vieną žmogų ant didelio ekrano, tada būna ir juoko. Man asmeniškai smagu, kad žmonės domisi, kad jie gali bent jau kažkokiu būdu sudalyvauti, pasižiūrėti ir save parodyti. Vienareikšmiškai, smagiau būtų žaisti su tikrais fanais pilnoje arenoje ir, manau, kad ta arena būtų pilna.“

Birželio 29–liepos 4 d. Lietuvos rinktinė Kaune varžysis olimpinėje atrankoje, kur sieks kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes.

Atrankoje dėl vienintelio bilieto į žaidynes Lietuvos rinktinė kovos su Slovėnijos, Lenkijos, Angolos, Korėjos ir Venesuelos komandomis. Tiesa, vis dar neaišku, ar Kaune išvysime Lietuvos bokštus Domantą Sabonį, Joną Valančiūną ir Slovėnijos supertalentą Luką Dončičių.

Kartu su L. Dončičiumi Madrido „Real“ klube rungtyniavęs J. Mačiulis pripažino, kad šiuo atveju tolo gražu ne viskas priklauso nuo pačių krepšininkų norų: „Net neabejoju, kad Luka labai norėtų dalyvauti olimpinėje atrankoje, nes žinau, kad jis labai myli savo šalį ir nori jai atstovauti. Kadangi jis Ispanijoje gyveno ir žaidė nuo 13–14 metų, jis galėjo pasirinkti – žaisti Ispanijos ar Slovėnijos rinktinėje. Tuo klausimu buvo spekuliacijų, bet kai atėjo laikas rinktis, jis aiškiai pasakė, kad yra slovėnas ir atstovaus Slovėnijai. Kitas klausimas, ar jis spės atvažiuoti? Kiek domėjausi, NBA vyks iki liepos pabaigos, tad čia ne tik Lukos klausimas. Čia klausimas, ar spės mūsiškiai Domantas su Jonu ir kiti NBA žaidėjai, kurie yra svarbūs savo rinktinėse. Manau, olimpinė atranka gali vykti langų principu. Gerai tai, kad bent Eurolygos žaidėjai jau galės suvažiuoti.“

Eurolygos čempiono titulą, Europos čempionato sidabro, bronzos ir pasaulio pirmenybių bronzą iškovojęs kaunietis, paklaustas apie likusią svajonę, nė kiek nesudvejoja: „Mano didžiausias noras ir vyšnaitė ant mano karjeros torto būtų olimpinis medalis. Vienareikšmiškai. Tokia būtų svajonė ir siekiamybė, bet prieš tai reikia atlikti dar daug žingsnių – reikia patekti į komandą, praeiti atranką, nuvažiuoti į Olimpiadą ir bandyti ten kažką nuveikti.“

Kalbėdamas apie artėjančią vasarą J. Mačiulis užsiminė ir apie 3×3 krepšinį, kuriame sėkmingai varžėsi praėjusiais metais. Pasak krepšininko, susidėliojus tam tikroms aplinkybėms, jį galėtume išvysti ir 3×3 olimpiniame krepšinyje.

„Su 3×3 krepšiniu yra toks dalykas, kad tu negali tiesiog atvažiuoti ir dalyvauti. Ten gegužės pabaigoje irgi bus atranka, tu turi būti įtrauktas į atrankos komandą. Jeigu viskas gerai, dar neturėčiau būti baigęs sezono su AEK klubu, tai kaip ir negalėčiau dalyvauti. Yra labai daug niuansų, kurie susidėlios sezono eigoje. Dabar tikrai negaliu atsakyti nei „taip“, nei „ne“. Viskas bus sprendžiama sezono pabaigoje. Gali būti ir taip, kad spėju sudalyvauti 3×3 atrankoje, nuvažiuoju į rinktinės stovyklą ir, jeigu ką, turiu planą B. Visko gali būti (šypsosi).“

Prisimindamas debiutą Lietuvos rinktinėje 2007 m. skelia linksmą istoriją. Jis iškvietimą į rinktinę gavo po auksinio triumfo pasaulio universiadoje.

„Sėdėjau Bankoke po universiados rungtynių ir buvome besiruošią švęsti (juokiasi). Gavau žinutę, kad už poros valandų išskristi į Atėnuose vyksiantį Akropolio turnyrą. Anksčiau tai būdavo paskutinis išbandymas prieš Europos čempionatą. Iš Bankoko į Atėnus skridau gal kokias 15 valandų. Atvykau be miego ir būdamas kosmose. Teko užsivilkti marškinėlius ir pamenu, kad tai buvo gan įtemptos rungtynės. Mane išleidžia į aikštelę, o varžovai spaudžia Šarūną Jasikevičių, Ramūną Šiškauską irgi spaudžia. Man išmeta kamuolį ir reikia jį išsivaryti (juokiasi). Aš jaunas, kaip kosmose, ne savo pozicijoje, to kamuolio dažnai ir netekdavo išvarinėti (juokiasi). Nuvažiavome į Europos čempionatą, ten nežaidžiau daug minučių, bet iš jauno žaidėjo reikia energijos gynyboje, duoti kelias minutes pailsėti pagrindiems žaidėjams. Ta užduotis, manau, buvo atlikta visai neblogai, o tada sekė visi kartai rinktinėje.“

J. Mačiulis pripažįsta – profesionalaus krepšininko gyvenimas reikalauja aukų, tačiau jis vis dar mėgaujasi buvimu aikštėje.

„Bėgant metams keičiasi viskas. Tu turi stebėti savo kūną. Iki kokių 24–25 metų net nelabai žiūrėjau į savo kūną ir siunčiamus signalus. Kažką paskausdavo, bet nieko nežiūrėdavai ir eidavai žaisti. Dabar jau žinai savo kūno silpnąsias vietas, ką reikia daryti. Jeigu lyginant su karjeros pradžia, labai daug viskas pasikeitė – tiek laisvalaikis, tiek maistas, tiek miegas. Viskas. Pavyzdžiui, kiekvieną sezoną pradedi truputėlį su kitais bandymais, ieškojimais. Nori, kad kitas sezonas visada būtų geresnis, sėkmingesnis, kad būtų mažiau traumų ir skaudulių. Norint prisižiūrėti tenka paaukoti papildomo laiko, bet todėl krepšinį ne visi ir gali žaisti. Tai reikalauja daug aukų, darbo, kantrybės, valios. – sako Atėnų AEK puolėjas. – Mėgaujuosi krepšiniu, kiekviena diena praleista aikštelėje. Praeitas sezonas buvo sėkmingas tiek man, tiek komandai. Šis sezonas kol kas klostosi kaip amerikietiški kalneliai. Apie karjeros pabaigą per daug negalvoju. Gal dar anksti, viskas kol kas gerai sekasi (šypsosi).“

Savo vaikystę J. Mačiulis praleido „Sabonio krepšinio centre“. Kalbėdamas apie krepšinio mokyklos laikus Lietuvos rinktinės narys akcentuoja judėjimo svarbą, laiką draugais ir tinkamą trenerį:

„Atmintyje išliko labai daug dalykų. Nežinau, ar tuo metu treneris Romualdas Petronis jau turėjo pedagogo išsilavinimą, bet jis tikrai mokėjo dirbti su vaikais, juo labai pasitikėjo tėvai, treneris nusimanė krepšinyje. Mūsų pirma kelionė, mums būnant dešimties, buvo kelionė traukiniu į Maskvą. Dabar, atmetus pandemiją, pasakytum, kad treneris su vaikais išskrido į Italiją, nebūtų nieko ypatingo. Bet mes kalbam apie laukinius 1995 m., kai išvažiavęs galėjai ir negrįžt, o dar su dvylika dešimtmečių, – juokiasi Jonas. – Visiems vaikams, visų pirma, tai buvo paprasčiausias užsiėmimas, žaidimas, sportas, kur galėdavom praleisti laiką su draugais. Aš žaidžiau krepšinį ne dėl to, kad tapčiau sportininku. Iki 16–17 metų žaidžiau todėl, kad turėčiau užsiėmimą. Ir viskas. Mes į treniruotę eidavome pabūti su draugais. Prieš treniruotę, kol dar būdavo geri orai, susirinkdavome prie Kauno prekybos centro „Molas“, Baršausko gatvėje. Ten būdavo stadionas, ten lakstydavome kokią valandą prieš ir po treniruotės (juokiasi). Tos energijos buvo daug ir visi norėjome treniruotis, visi norėjome sportuoti, bet nebuvo jokių minčių apie ateitį ir džiaugdavomės ta diena. Galima sakyti, buvo tikra vaikystė.“

Kalbėdamas apie Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir šia proga VKM organizuotą vaikų fotografijų ir piešinių konkursą „Švenčiame Laisvę“, J. Mačiulis sakė:

„Man, kaip rinktinės žaidėjui, kuris didžiuojasi, kai Lietuvos himnas skamba prieš tarptautines rungtynes, tokios šventės tikrai svarbios. Džiaugiuosi ir sveikinu visus tautiečius. Man yra garbė būti lietuviu ir didžiuojuosi, kad galime švęsti visas mūsų valstybei svarbias datas. Smagu, kad yra tokios gražios iniciatyvos, kur galima sudalyvauti ir išreikšti savo pilietiškumą. Svarbu suprasti, kas yra laisvė ir kaip svarbu ją branginti. Linkiu visiems toliau stengtis, žaisti krepšinį, kad būtų siekiamybė žaisti už Lietuvos rinktinę, kad niekada neatsisakytumėte, nes atstovauti savo šaliai yra garbė.“

Temos:

0:47 min. Graikijos taurė ir pavasariškas oras Atėnuose

03:08 min. Europos čempionato atrankos langų specifika

07:02 min. Lietuvos rinktinės situacija ir kylantis spaudimas

11:32 min. Virtualūs žiūrovai – pralinksmina ir padeda

14:27 min. Olimpinė atranka Kaune: Luka Dončičius, Domantas Sabonis, Jonas Valančiūnas

16:37 min. J. Mačiulio planai 3×3 krepšinyje

18:30 min. Likęs didžiausias karjeros tikslas

19:54 min. Kaip bėgant metams tenka keisti įpročius?

23:36 min. Prisiminimai apie „Sabonio krepšinio centrą“ ir trenerį Romualdą Petronį

29:32 min. Vasario 16-osios reikšmė

30:49 min. Ypatingas pirmas kartas: debiutas reprezentacinėje Lietuvos rinktinėje

33:40 min. VKM konkurso #ŠvenčiameLaisvę laureatai ir J. Mačiulio sveikinimas