Mano nuomonė. Pasaulio krepšinio čempionatui pasibaigus.

Pasibaigus Pasaulio krepšinio čempionatui Japonijoje, nusprendžiau prisiminti savo žurnalistinius sugebėjimus ir apie pirmenybes papostringauti "Aistruolių balse". Manau, jog reikia išsakyti savo nuomonę apie tariamus blogus ir gerus pirmenybių įvykius bei be abejonės - 7-ąją vietą užėmusią Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Taigi pradėkim.

Apie Lietuvos "sirgalius"

Krepšinis - Lietuvos antroji religija. Šis posakis yra labai nuvalkiotas ir jau tapęs banaliu. Ar tikrai tai yra religija, o gal žmogus, "etatinis" lietuvis, tiesiog įsivaizduoja, kad jeigu esi gimęs Lietuvoje, tai būtinai turi būti krepšinio gerbėjas, sėdėdamas bare ar prie televizoriaus ekrano su draugais ploti krepšininkams tada, kai jie laimi, ir koneveikti, kai jiems nesiseka? Su tokia situacija visai neseniai susidūriau ir aš, stebėdamas rungtynes pažįstamų rate.

"Nu b..., eina Gustas n....", "Sireika visiškai nesupranta, ką daro! Kam jis reikalingas Lietuvos rinktinei?!!!", "Gėda, o ne komanda" - tai tik dalis sakinių išbertų iš "sirgalių" lūpų. Dalis, kurią atsimenu. Toks tas lietuviškas mentalitetas. Kvaila.

Teisingai krepšininkai ir treneriai sako - Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio ekspertų. Bet jie, atsiprašau, dauguma jų, net nežino, ką kalba, ir vargu, ar paaiškintų, kaip iš tiesų veikia zoninė gynyba arba, ką reiškia teisėjo gestas, kai jis į viršų iškelia du kumščius...

Lažybų bendrovių požiūris į tai yra dar blogesnis. Lažintis dėl vyriausiojo rinktinės trenerio Antanos Sireikos atsistatydinimo yra daugiau negu neprotinga. Sakyčiau, "einam į Vakarus". Juk tai yra populiaru užsienyje...

Be abejonės, kuo daugiau bus eskaluojama ši tema, daromas spaudimas strategui, tuo didesnė tikimybė, jog jis pasitrauks. Niekas nėra geležinių nervų, juo labiau protinį darbą ištisai dirbantis žmogus.

Pamąstykime, ką dabar galėtumėt matyti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovykloje kaip vyriausiąjį trenerį? Ar daug žmonių įsivaizduojate šiame poste? Aš asmeniškai nematau nė vieno. Yra daug gerų trenerių, kurie galėtų imtis šio darbo, tačiau tai būtų ne ėjimas tikslo link pergalių keliu, o labiau eksperimentas - rinktinės atidavimas į kito žmogaus rankas su ta mintimi, kad gal netolimoje ateityje jam pavyks sukurti idealų žaidimo planą, o jis taps pergalių garantu... Naivu to tikėtis. Kiekviena rinktinė turi subręsti pergalėms ir nereikia prašyti trenerio galvos dar neatėjus reikiamam laikui. Kodėl? Skaitykite toliau.

Apie Lietuvos rinktinę

Ši rinktinė, kuri dalyvavo Pasaulio čempionate, yra labai jaunutė. Ji dar nėra subrendusi aukštoms pergalėms. Šįmet tikrai nebuvo. Kai kiti mėtė akmenis į Lietuvos krepšinio rinktinės daržą, pralaimėjus ispanams, atvirkščiai galvojau, kad 5 vieta tokiai komandai, kurią surinkome, yra idealu, nes juk pernai net Europos čempionate pasirodėmė taip pat. Deja, kiek nuliūdino antrasis pralaimėjimas turkams. Jo nesitikėjau, bet turbūt per didelė atsakomybė buvo užgriuvusi Lietuvos krepšininkus ir psichologinis nuovargis po neišsipildžiusių lūkesčių.

Pagrindinės pralaimėjimo priežastys - ne treneris. Pralaimėjimo priežastis yra aiškaus aikštės generolo nebuvimas. Trumpai tariant - nėra Šarūno Jasikevičiaus arba panašaus kalibro krepšininko. Tokį žmogų reikia išsiauginti. Lietuvos rinktinei reikia tikro lyderio ne tik aikštelėje, tačiau ir už jos ribų. Ne tik tokio lyderio, kuris būtų rezultatyviausias rungtynių žaidėjas arba perdavimais skrostų priešininkų komandos gynybą, tačiau ir lyderio, kuris savo emocijomis bei ugnimi neleistų ekipos draugams "užmigti" aikštelėje.

Mane labai nustebino Manto Kalniečio fenomenas. Jis yra tikrai puikus, geras žaidėjas, turintis daug potencialo ir suprantantis krepšinį. Nepeikiu Manto, bet tai, kad jis yra Lietuvos rinktinėje tik atspindi situaciją, kokioje atsidūrė Lietuvos "antroji religija" - aukštos klasės įžaidėjų trūkumas. Apie tai galėčiau rašyti ir rašyti. Iškeldamas didelę problemą - Lietuvos krepšinio mokyklų požiūrį į neaukštaūgius vaikus. Tačiau tą palikime kitam kartui.

Grįžkime prie Manto Kalniečio. Šis vaikinas gavo unikalią progą paskutiniu momentu prisijungti prie Lietuvos rinktinės. Ir ją visu šimtu procentu išnaudojo - tobulėjo tiesiog akyse, įgijo neįkainojamos patirties.

Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pamatėme, kad Mantui dar trūksta aukšto rango varžybų patirties. Tačiau tai tėra vienerių ar dvejų metų klausimas. Dabar žinome, kad net jeigu ir Šarūnas Jasikevičius daugiau nebeapsivilks marškinėlių su užrašu "Lietuva", be gero įžaidėjo neliksime. Tik tam reikia laiko.

Kodėl nereikia prašyti Antano Sireikos atsistatydinimo? Vieną priežastį jau nurodžiau. Leiskime treneriui tęsti darbą. Antroji priežastis yra ta, kad šiai rinktinei reikia subręsti ir suaugti. Reikia didesnio savitarpio supratimo. Krepšinis nėra paremtas Fortūna. Komanda turi žaisti, žaidėjai privalo išmokti vienas kitą suprasti ir tik tada galima pasiekti aukščiausius apdovanojimus. Prisiminkime, kaip iškovojome Europos čempionų medalius Švedijoje. Įsivaizduokite, kad juvelyras, norintis brangiai parduoti deimantą, jį turi padaryti labai kokybišką - toks pats darbas yra ir su Lietuvos rinktine.

Antanas Sireika rinktinėje užėmė Jono Kazlausko vietą, prieš tai buvęs jo asistentu. Dabartiniame Lietuvos rinktinės trenerių štabe kol kas nematau stratego, galinčio sėsti į šią kėdę.

Trenerį ir rinktinę būtų galima teisti, jeigu neparvežtume medalių iš kitų metų Europos čempionato. Net ir būdami tokios sudėties. Tada iškiltų klausimas, gal rinktinei reikia naujų vėjų, naujos strategijos. Dabar šio klausimo nėra. Pergalių reikia mokėti laukti. Taip pat reikia išmokti tinkamu laiku reikalauti aukščiausių rezultatų.

Vis pamąstau, kaip rinktinė būtų atrodžiusi, jeigu prie jos būtų prisijungęs pailsėti nusprendęs Ramūnas Šiškauskas. Kažkodėl, manau, jog visiškai kitaip... Bet yra kaip yra. Post factum.

Tiesa, gal kiek nuliūdino priekinės linijos pasirodymas. Tokių aukštaūgių Lietuvos rinktinė apskritai nebuvo mačiusi. Tačiau nepavyko jiems iš savęs išspausti maksimalaus rezultato. Svarstau, gal dėl gero įžaidėjo trūkumo?

Apie amerikiečių požiūrį ir jų ateitį

Ar jus vaikystėje mokė tėveliai būti gerais kiekvienam ir netapti arogantiškais mulkiais? Mane mokė. O štai amerikiečių krepšininkų turbūt, kad ne. JAV rinktinė į Japoniją važiavo parsivežti aukso, bet gavo tik bronzą. NBA krepšininkai savo požiūrio nesugeba pakeisti - jie nesuvokia, jog krepšinį moka žaisti ir kitos šalys, kad krepšinis jau nebėra tik efektingi dėjimai iš viršaus. Reikia suprasti, kad dabar oranžinio kamuolio žaidimas paremtas strategija, komandiniu darbu, o ne individualiu pasirodymu. 12 žvaigždžių komandoje dar negarantuoja pergalės. Rinktinę reikia suburti tokią, kad ji sudarytų vieningą kumštį - keli žmonės gal ir nemokėtų pataikyti paskutinėmis sekundėmis, tačiau puikiai dengtų varžovų lyderius ir nudirbtų juodą darbą, kiti krepšininkai sugebėtų imtis iniciatyvos, o dar kiti - užvestų ekipos draugus savo sprogstamąja jėga ir t.t.

Turbūt kiekvieną save laikantį žvaigžde NBA krepšininką paėmus į JAV rinktinę, rezultatas būtų toks pats. Žmogų tiesiog sugadina pinigai, jei jis psichologiškai nėra tam pasirengęs.

Jeigu JAV krepšinio federacijoje dirba protingi žmonės ir jiems nedarytų didelės įtakos NBA, tokiu atveju ateityje galime pamatyti, jog JAV rinktinę sudarys vos keli NBA žaidėjai - likusieji bus NCAA lygos studentai arba Europoje rungtyniaujantys amerikiečiai. Tada JAV vėl galės sugrįžti į auksinius laikus. Bet ne su tokia rinktine, kokią matėme Japonijoje.

Šiam kartui tiek. Žinau, jog bus daug žmonių nesutinkančių su mano nuomone arba tik dalinai sutinkančių, bet tam juk ir yra diskusijos. O mano misija nėra įpiršti savo nuomonę kitiems. Noriu tik, kad dažnas krepšinio sirgalius susimąstytų, kas yra kas, ir ar iš tiesų taip gerai suvokia krepšinį ir jo visas detales, kad gali reikalauti to, kas dar yra neįmanoma. Laikas parodys.