Marcelinho namai Kaune kartais tampa maža Brazilija

Kauno "Žalgirio” krepšininkas Lietuvoje ne tik paragavo cepelinų, bet ir pats sugebėjo jų pasigaminti

Marcelinho - beveik lietuvis. Taip apie komandos draugą iš Brazilijos neseniai pasakė žalgirietis Jonas Mačiulis. Komunikabilus, viskuo besidomintis, kiekvieną lietuvišką žodį gaudantis brazilas tapo "Žalgirio” komandos siela.

Kai pasaulio vyrų krepšinio čempionate Japonijoje Brazilijos žurnalistai pasakė, kad Marcelinho tik meta į krepšį, bet daugiau aikštėje nieko nedaro, tapo truputį neramu. Kokį žaidėją įsigijo "Žalgiris”? O dar Brazilijos rinktinės nesėkmės įpylė alyvos į ugnį.

Tačiau netrukus tapo aišku, kad kolegos iš Brazilijos nepakankamai gerai įvertino savo tautietį.

"Žalgirio” treneriai apie Marcelinho kalba, jog tai labai sumanus žaidėjas, aikštėje mokantis viską - ir pulti, ir gintis, ir laiku perduoti kamuolį komandos draugui.

Brazilė lietuvišku vardu

Pravėrus "Žalgirio” legionieriaus iš Brazilijos Marcelinho ir jo žmonos namų Kaune duris, pirmasis pasitiko ryzenšnaucerių veislės šuo Leki. Iš pareigos trumpai aplojęs atvykėlius, jis tuoj pat parodė, kad svečiai jam patinka.

"Jis visada toks - iš pradžių paloja, bet tuoj pat tampa geriausiu draugu, - glostė augintinį Marcelinho, kažką jam kalbėdamas portugališkai. - Atsivežėme jį iš Ispanijos, kai žaidžiau šioje šalyje.”

"Čia mano žmona Renata, - pristatė Marselinjas savo gyvenimo draugę. Pamatęs nuostabą mūsų veiduose, jis tuoj pat priduria: - Jos vardas beveik lietuviškas, ar ne?”

"Bet aš esu brazilė”, - paaiškino žavinga rudakė Renata.

"Jūs gerai tariate mano vardą - Marcelinho. Mane taip ir reikia vadinti, nors pastebėjau, kad Lietuvoje dažniau rašomas mano vardas ir viena iš pavardžių”, - sakė žalgirietis. Jis aiškino, kad norint rašyti jo vardą ir pavardę, reikėtų rašyti abi pavardes - tėvo ir mamos. Jam priimtiniau, kai yra šaukiamas Marcelinho vardu - taip įprasta Brazilijoje, taip jį vadina visi artimieji.

Išsiaiškinę vardus ir jų teisingą tarimą, su Marcelinho pradėjome pokalbį.

Žodžių kraitis - vis didesnis

- Marcelinho, kai susitikome Japonijoje, Jūs dar tik rengėtės kelionei į Lietuvą, bet jau mokėjote keletą lietuviškų žodžių. Dabar turbūt jų žinote dar daugiau?

- Truputį. Galiu suskaičiuoti iki dešimties - nulis, vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt (išvardijo beveik neužsikirsdamas - red.), žinau dar keletą žodžių, tik negaliu iš jų sudėti sakinių, nes jūsų kalba labai sunki. Bet kai ką jau galiu suprasti, kai kalbama lietuviškai. Labas, krepšinis, ačiū, viso gero, prašau, iki, pakartoti, žaisti. Dar galėčiau prisiminti ką nors (juokiasi).

- Ar tikrai Renata Jums kartą atsiuntė žinutę, lietuviškai parašiusi "aš tave myliu”?

- Taip, buvo įdomu. Kol aš su Brazilijos rinktine dalyvavau pasaulio čempionate Brazilijoje, ji internete ieškojo žinių apie Lietuvą, todėl kai mes atvykome į Kauną, Renata daugiau už mane žinojo lietuviškų žodžių. Ji rado mokomąjį interneto puslapį. Dabar ir aš, vis girdėdamas lietuviškai kalbant, po truputį tobulėju.

- Ką galite pasakyti apie lietuvišką maistą?

- Jis man patinka. Cepelinus (pasakė lietuviškai - red.) mėgstu ypač. Išbandęs juos restorane, vieną savaitgalį pats juos pasigaminau. Man pavyko. Dabar žinau viską apie bulves, sriubas, todėl galiu ir pasigaminti pats (juokiasi). Šiaip gana dažnai pietaujame restoranuose, bet Renata puikiai gamina, todėl mane palepina ir savo gamintu maistu. Ypač kai būnu pavargęs ir niekur nenoriu eiti.

Šaltis šoko nesukėlė

- Ar Jūsų nebaugina atšiaurus Lietuvos klimatas?

- Ne, nors jis ir ne toks, prie kokio esu pratęs. Jeigu būčiau iš Brazilijos atvykęs tik dabar, kai mano šalyje 35-40 laipsnių karščio, o čia - 10 laipsnių šalčio, tikriausiai būtų blogiau. Bet aš į Lietuvą atvykau, kai buvo pakankamai šilta, 17-18 laipsnių šilumos, todėl spėjau įprasti prie lietuviškų oro sąlygų. Nepatyriau šoko, kai paspaudė šaltis. Negalėčiau pasakyti, kad visai nekeliu kojos iš namų - einu į treniruotes, parduotuves, kur nors pavalgyti, tačiau užėjus šalčiams daugiau laiko praleidžiame namie.

- Jūsų komandos draugai apie Jus pasakė daug gerų žodžių, netgi vadina Jus beveik lietuviu. Kuo nusipelnėte tokio pasitikėjimo?

- Kai atvykau į Kauną, nuo pat pirmos dienos visa komanda su manimi labai gerai elgėsi. Net nežinau, kodėl. Bet visi stengėsi, kad aš jausčiausi beveik kaip namuose Brazilijoje. Visų komandos draugų dėka aš čia jaučiuosi puikiai ir patogiai, niekuo nesiskundžiu. Ir galiu negalvoti, kad mano didžioji šeimos dalis yra toli nuo manęs. Labai džiaugiuosi, kad "Žalgirį” myli žmonės, jaučiu jų palaikymą. Mus visur sutinka išskėstomis rankomis. Todėl jaučiuosi Kaune puikiai, lyg būčiau namuose.

- Kuris "Žalgirio” žaidėjas yra geriausias Jūsų draugas?

- Sunku pasakyti. Visi man yra labai geri draugai, todėl negalėčiau išskirti kurio nors vieno. Visi yra puikūs žmonės - Jonas, Vidas, Mantas, Vaidas, Kirkas, Hanno. Mūsų komanda - labai draugiška.

- Ar yra tikimybė Jus matyti "Žalgiryje” ir kitą sezoną?

- Dar anksti apie tai kalbėti. Manau, viskas paaiškės tik pasibaigus sezonui, nes dar nežinome, kaip viskas susiklostys antroje jo pusėje. Bet kalbėdamas apie dabartį galiu pasakyti dar kartą - "Žalgiryje” jaučiuosi labai gerai.

Nesigaili atvykęs į Lietuvą

- Kodėl pagaliau apsisprendėte atvykti į Lietuvą, nors galėjote pasirinkti Italijos ar Ispanijos klubą? Ar nesigailėjote tokio žingsnio?

- Ne, tikrai nesigailiu. Mano agentas su "Žalgiriu” kalbėjosi ir prieš keletą metų, kai klubas manimi pradėjo domėtis. Bet tuomet pasakiau "ne”, nes vis rasdavau priežasčių pasirinkti kitas komandas. Praėjusią vasarą supratau, kad man verta išmėginti savo jėgas "Žalgiryje”, kuris žaidžia aukšto lygio krepšinį stipriausiame Europos turnyre. Nors Eurolygoje mums nesisekė, aš nesigailiu atvykęs į Lietuvą, nes šioje šalyje ir komandoje jaučiuosi puikiai. Apmaudu, kad iš Eurolygos pasitraukėme taip anksti, tačiau jeigu laimėsime kitus turnyrus, Lietuvos ir Baltijos lygų čempionatus, galėsime sakyti, kad sezonas buvo geras. Pirmąjį žingsnį jau žengėme - iškovojome federacijos taurę.

- Kodėl, Jūsų manymu, "Žalgiris” Eurolygoje laimėjo tik dvi pergales?

- Visos Eurolygos komandos žaidžia aukščiausio lygio krepšinį. "Žalgiris” - taip pat. Bet mums neigiamos įtakos padarė žaidėjų traumos. Galbūt kai kurių pagrindinių žaidėjų ir trūkdavo, kai beveik visas rungtynes žaisdavome gerai, bet 5-6 minutes - labai blogai ir taip išleisdavome pergalę iš savo rankų. Kovojant su aukščiausio meistriškumo komandomis tokie dalykai neatleidžiami. Bet džiaugiuosi, kad sirgaliai nuo mūsų nenusisuko. Jie mus palaikė ir dabar dar vis tiki mumis. Man atrodo, kad mes žaidžiame vis geriau, mokomės iš klaidų.

Sugrįžo pasitikėjimas savimi

- Kas pasikeitė "Žalgiryje”, kai treneriu tapo Rimantas Grigas?

- Jo filosofija - viskas prasideda nuo gynybos. Puolimą galima sustyguoti per kelias savaites, bet norint pradėti gerai gintis, reikia gerokai daugiau laiko. Mes dabar daugiausia dėmesio ir skiriame gynybos sistemoms. Atrodo, einame į priekį. Juk "Lietuvos rytui”, labai gerai puolančiai komandai, taurės turnyro finale leidome įmesti tik 65 taškus. Tad mes einame teisingu keliu, tik gynybą turime dar labiau gerinti.

- Ar esate patenkintas savo sportine forma ir žaidimu?

- Dabar jaučiuosi daug geriau ir labiau pasitikiu savimi. Prieš sezoną patirta peties trauma man sutrukdė gerai pradėti Eurolygos sezoną. Žaidžiau ne taip, kaip norėjau. Bet visa tai jau praeityje. Dabar jaučiu komandos draugus, mes vis geriau suprantame vienas kitą aikštėje, aš pasitikiu savimi ir daug daugiau padedu komandai nei sezono pradžioje. Su draugais pasikalbame, kad dabar mes esame labiau komanda nei sezono pradžioje, dėl to visi geriau žaidžiame.

- Ar esate asmeniškai pažįstamas su Brazilijos krepšinio legenda Oscaru Schmidtu?

- Žinoma. Esame žaidę vienas prieš kitą. Tuo metu mūsų komandos konkuravo kaip "Žalgiris” su "Lietuvos rytu”. Bet prieš trejus metus aš žaidžiau jo komandoje - jis buvo klubo prezidentas, kaip Sabonis "Žalgirio”. Tai buvo geras sezonas. Oscarą labai vertinu kaip žmogų ir krepšininką, kuris niekada nepasiduoda. Jis visą laiką dirbo tam, kad žaistų vis geriau ir geriau. Taip buvo ir jo komandoje, jam tapus prezidentu. Todėl mes tais metais laimėjome viską, kur žaidėme - regiono ir Brazilijos čempionatus.

Bendrauja su futbolininku

- Ar žinote, kad "Kauno” futbolo komandoje žaidžia futbolininkas iš Brazilijos Ledesma?

- Taip, mes jau esame pažįstami. Susitikome gruodį, jis atėjo pažiūrėti mūsų rungtynių. Iki tol žinojau tik tai, kad Vilniuje "sokerį” žaidžia 5-6 brazilai. Dabar mes bendraujame. Kaune taip pat yra jo žmona ir mama, jie visi kartu užsuka pas mus, pasigaminame braziliško maisto. Mūsų namai tuomet tampa nedidele Brazilijos dalimi Lietuvoje.

- Brazilija yra futbolo šalis. Savo akimis mačiau, kaip treniruotėje Jūs puikiai žaidėte futbolą. Kodėl tapote krepšininku, o ne futbolininku?

- Tai buvo užkoduota mano genuose. Krepšinį žaidė mano tėvas, dėdė, vyresnysis brolis. Net nemąsčiau apie ką nors kita, krepšininku tapau tarsi nesąmoningai. Prisimenu, kaip būdamas visai mažas eidavau žiūrėti rungtynių, kai tėvas žaisdavo. Po mačo pats čiupdavau kamuolį. Jau tada buvo aišku, kad būsiu krepšininku. Treniruotis pradėjau būdamas dešimties, sekdamas brolio pavyzdžiu. Nuo tada niekada nebuvau sustojęs. Myliu šį žaidimą.

Sambą geriau šoka žmona

- Papasakokite apie savo šeimą.

- Mūsų šeimoje visi labai artimi vienas kitam. Su broliais esame labai geri draugai, visada turiu apie ką pasikalbėti ir su tėvu bei mama. Kai per šventes susėdame su visais pusbroliais, mūsų būna 15-16 žmonių. Dabar dar prisideda Renatos šeima. Šeima mums - pats svarbiausias dalykas.

- Jūsų gimtasis miestas - Rio de Žaneiras?

- Taip. Jame gyvenau 24 ar 25 metus, po to išvykau į Italiją, Ispaniją, vėliau grįžau į Rio. Labai myliu šį miestą.

- Ar šokate sambą?

- Renata labai gerai šoka. Aš tik truputį, bandau ją mėgdžioti, bet nelabai pavyksta. Renata - puiki šokėja.

- Papasakokite apie garsųjį Rio de Žaneiro karnavalą.

- O, jis šią savaitę jau prasidės. Mano mama dievina karnavalą ir apie jį gali pasakoti be galo. Karnavalo metu sustoja visas kitas gyvenimas. Visi šoka sambą, dainuoja, džiaugiasi, trykšta laime. Daugelis stebisi, išgirdę, kad karnavalui pasirengti reikia treniruočių. Bet į šį karnavalą Brazilijoje žiūrima labai rimtai. Man jis patinka, būna gera atmosfera. Bet papasakoti apie Rio karnavalą sunku, jį reikia pamatyti.

Pora svajoja apie kūdikį

Marcelinho žmona Renata dėl vyro karjeros kol kas aukoja savąją. Ji studijavo savo gimtojoje šalyje, bet kai Marcelinho išvyko į Europą, ji studijas atidėjo.

"Kai sugrįžome į Braziliją aš nutariau tęsti mokslus, bet greitai paaiškėjo, kad mes gyvensime Lietuvoje, - šypsojosi jauna moteris. - Tačiau nieko nesigailiu, nes esu laiminga būdama kartu su savo vyru.”

Kaune ji kartais pajusdavo nuobodulį, ypač kai Marcelinho su komanda išvykdavo į Eurolygos rungtynes, tačiau dabar vyras jau dažniau būna namuose, be to, ji bendrauja su futbolininko Ledesmos žmona, taip pat su kitų "Žalgirio” žaidėjų draugėmis.

"Buvome nuvažiavę į Vilnių, gaila, kad lietus lijo. Kaune mėgstu pasivaikščioti po centrą, Senamiestį, aplankau kavines”, - pasakojo Renata. Namuose jai draugiją sudaro ir šuo.

Pasiteiravus, ar šešerius metus kartu esanti pora dar negalvoja apie vaikus, Marcelinho energingai sušuko: "O, aš labai noriu vaikų. Manau, kad net šių metų pabaigoje apie tai galvosime.”

Renata paaiškino: "Kol kas aš stabdau Marcelinho. Juk jeigu laukčiausi vaikelio gyvendama Lietuvoje, kaip jūsų gydytojams aš paaiškinčiau, kaip jaučiuosi? Manau, kad vaikų mums reikėtų susilaukti gyvenant Brazilijoje.”