Marius Prekevičius: "Sieksiu žaisti profesionalų krepšinį"

Marius Prekevičius - vienas iš dvidešimt devynių lietuvių šį sezoną besimokinančių krepšinio paslapčių Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA). 195 cm ūgio gynėjas į NCAA atvyko iš koledžo, kuriame rungtyniavo praėjusį sezoną.

Lietuvos jaunimo rinktinės narys apie naująją "South Florida" komandą, gyvenimo istoriją ir rinktinę pasakojo atsakydamas į "Eurobasket.lt" lankytojų klausimus.

- Ar sunkus buvo sportinis kelias į didįjį krepšinį?
- Jis nebuvo labai lengvas. Savo gimtinę Gargždus palikau kai man buvo 13 metų. Tada išvažiavau mokytis į Š.Marčiulionio krepšinio mokyklą Vilniuje. Reikėjo savarankiškai gyventi, mokytis ir treniruotis.

Kalbant apie krepšinį, vaikystėje šis sportas nebuvo mano hobi. Pirmiausia lankiau šokių būrelį bei muzikos mokyklą. Krepšinį žaisdavau tik kieme su draugais. Tačiau mokytojas rinko komandą atstovauti mokyklai. Aš tuo metu buvau aukštas, dėl to mane ir pakvietė. Nuo tada pradėjau sportuoti.

Vėliau Gargždų krepšinio komanda žaidė Lietuvos krepšinio A lygoje. Treneris mane įtraukė į sudėtį. Tapau Klaipėdos V.Knašiaus krepšinio mokyklos auklėtiniu, o galiausiai išvažiavau į Vilnių.

- Ar turite kokį prietarą prieš rungtynes?
- Specialaus neturiu. Galbūt kartais, kaip ir visi, rungtynių dieną nesiskutu barzdos ir nekerpu nagų.

- Kada supratote, kad galite tapti profesionaliu krepšininku?
- Manau, kad toks laikas ateina savaime. Tai supratau pastoviai besitreniruodamas ir siekdamas aukščiausių rezultatų, kai lankiau 11 ar 12 klasę.

- Ar buvote geriausias savo amžiaus krepšininkas Š.Marčiulionio krepšinio mokykloje?
- Savęs su kitais nelyginau. To reiktų klausti mano trenerio Vytauto Poteliūno. Visgi visada būdavau išrenkamas į simbolinį metų žaidėjų penketuką. Ten pat visada atsidurdavo ir dabartinis komandos draugas Lietuvos rinktinėje Paulius Joneliūnas.

- Kokios jūsų stipriosios ir silpnosios žaidimo pusės?
- Manau, kad visur dar reikia daug tobulėti. Kiek stipresnės mano pusės yra geras pataikymas iš toli bei vadovavimas komandai.

- Kokie prisiminimai iš 2001-2002 metų sezono, kai atstovavote Vilniaus "Sakalams”?
- Prisiminimai išlieka geri. Man tai buvo pirmasis susipažinimas su profesionaliu krepšiniu ir Lietuvos krepšinio lyga. Gavau gerų patarimų iš trenerių ir žaidėjų. Iš kitos pusės tą sezoną pamenu kaip labai sunkų, kadangi Š.Marčiulionio krepšinio mokykloje žaidžiau paskutinius metus, tad norėjosi su ja ką nors pasiekti.

- Ar nesigailite palikęs "Sakalus”, kuriuose būdamas 17 metų tapote vienu lyderių?
- Ne, kadangi aš nesu vienas tokių žmonių, žiūrinčių į praeitį. Stengiuosi daugiau kreipti dėmesį į ateitį ir priimti sprendimus, kurie pasitarnautų vėliau.

- Kas labiausiai skiriasi JAV ir Lietuvos krepšinio rungtynėse?
- Pirmiausia tai atmosfera. Per kiekvienas rungtynes JAV komandą palaiko mažiausiai 10 tūkstančių sirgalių. Pertraukų metu vyksta įvairiausi konkursai, kitokių atrakcijų. Žmonės čia ateina linksmai praleisti laiką. Lietuva tam yra per maža, bet Arvydas Sabonis tai bando paneigti. Grįžęs iš JAV jis įdiegė tam tikrų naujovių: himno giedojimas prieš kiekvienas rungtynes ar sirgalių keliamo triukšmo skaičiavimas. Manau, jog čia labai didelis žingsnis norint pritraukti daugiau žiūrovų.

- Ar komandoje nėra susiskirstymo tarp baltaodžių ir juodaodžių?
- Ne, visi esame komandos draugai. Nors ekipoje yra keturi baltaodžiai, į grupes stengiamės nesiskirstyti.

- Kur žadate pasukti baigęs universitetą?
- Kol kas nežinau, tačiau sieksiu žaisti profesionalų krepšinį aukštame lygyje.

- Ar dažnai bendraujate su kitais jaunimo rinktinės nariais?
- Taip, nepamirštame vieni kitų, pasiskambiname. Dažniausiai bendrauju su tais, kurie žaidžia NCAA lygoje, nes su jais bendrauti patogiau ir paprasčiau. Dažniausia kalbu su "Seksu” (Linas Kleiza - aut. past.). Su juo susiskambiname pora kartų per savaitę. Pasikalbame ne tik apie treniruotes, bet ir apie mokslus, ir apie įvairius įvykius.

- Su kuo iš rinktinės geriausiai sutariate?
- Kiekvienas su visais sutaria puikiai, nes komandoje labai draugiška atmosfera. Visi esame seniai pažįstami. Geriausiai galbūt sutariu su Stepu Babrausku, kadangi esame ilgiausiai pažįstami ir praleidžiame daug laiko būdami Lietuvoje.

- Kaip sekate jų pasirodymus krepšinio aikštėse?
- Dažniausiai informacijos ieškau internete. Lietuvoje rungtyniaujančius jaunimo rinktinės narius seku skaitydamas "Eurobasket.lt” naujienas. Apie už Atlanto žaidžiančius lietuvius sužinau internete, žinių metu arba tiesiog vieni kitiems paskambiname.

- Kurios šalies merginos gražesnės: Lietuvos ar JAV?
- Lietuvės daug gražesnės.

- Kaip vertinate naujojo sezono startą?
- Per vykusias rungtynes žaidžiau gana daug laiko, treneris pasitikėjo manimi. Dar daug reikia nuveikti, nes sezonas bus ilgas. Tikiuosi, kad komandai ir man jis bus sėkmingas.

- Kaip sekėsi pritapti prie naujojo universiteto NCAA?
- Problemų nekilo, kadangi sulaukiau komandos draugų pagalbos. Senbuviai padėjo greičiau priprasti prie trenerių ir jų mėgstamo žaidimo plano.

- Ar mokslui krepšininkai skiria daug laiko?
- Mokslai užima nemažai laiko. Tai kiek vargina. Turime surinkti tam tikrą skaičių valandų mokydamiesi ir susitikdami su savo dėstytojais. Su mokslu problemų nekyla, kadangi viskas yra suplanuota. Į rungtynes išvykose kartu vyksta ir dėstytoja, tad jeigu reikia ką atsiskaityti, ji padeda.

- Ar lieka laisvo laiko?
- Tiesą sakant, ne. Kartais sekmadienį galiu daugiau laiko pamiegoti. Visgi jei atsiranda keletą laisvesnių valandų, nuvažiuoju aplankyti arti gyvenantį brolį, kuris treniruojasi plaukimą. Laiko nelieka ir vakarėliams, ypač prasidėjus sezonui, kadangi stengiuosi susikoncentruoti rungtynėms.

- Kada ketinate grįžti į Lietuvą?
- Pasibaigus mokslo metams. Tai turėtų būti po paskutinių egzaminų gegužės viduryje.