Martynas Gecevičius: "Viskas - tik krepšiniui"

Martynas Gecevičius — vienas talentingiausių Lietuvos krepšininkų, vienintelis iš savo kartos žaidėjų, kuris šiemet jau žaidė aukščiausioje Lietuvos lygoje.

Septyniolikmetis 193 centimetrų ūgio gynėjas šį sezoną debiutavo Vilniaus "Sakalų" komandoje ir su ja užėmė trečiąją vietą reguliariame Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezone.

Radęs laiko tarp daugybės stovyklų ir rungtynių, M.Gecevičius sutiko duoti interviu didžiausiam Lietuvos krepšinio portalui "Eurobasket.lt".

- Kada ir kur pradėjai žaisti krepšinį, kas buvo pirmasis tavo treneris?

- Krepšinį pradėjau žaisti būdamas septynerių metų. Pradžioje bandžiau įstoti į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją. Teko laikyti daug įvairių testų - tikrino mano greitį, šuolį, atlikti įvairių kamuolio varymo pratymų.

Labai tikėjausi ir norėjau ten įstoti, bet, deja, atsakymas buvo neigiamas ir labai nusivyliau. Tada tėvai nuvedė į Vilniaus krepšinio mokyklą pas trenerę Oną Dindaitę, bet ten dar nebuvo mano amžiaus grupės, todėl sportavau su 2-3 metais vyresniais žaidėjais.

Po truputį treniravausi, siekiau savo tikslo ir po metų pavyko įstoti į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją. Mano amžiaus grupę tuomet treniravo Algirdas Milonas, pas kurį sportuoju iki šiol.

- Kodėl pasirinkai būtent krepšinį, o ne kurią nors kitą sporto šaką, ir kas paskatino tai padaryti?

- Krepšinį žaidė ir kiti mano šeimos nariai. Tėtis yra tapęs LKAL lygos čempionu, brolis ir mama taip pat žaidė krepšinį. Visi jie ir dabar neužmiršta šios sporto šakos.

Greičiausiai tai ir nuvedė į krepšinį, bet aišku, ir aš labai norėjau išmokti žaisti.

- Kaip sekėsi žaisti sporto mokykloje?

- Perėjęs sportuoti į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją iškart patekau į pirmąją jos komandą savo amžiaus grupėje.

Tuo metu buvau vienas aukščiausių komandos žaidėjų, bet laikui bėgant mano pozicija keitėsi, todėl sporto mokykloje teko žaisti visose pozicijose - nuo vidurio puolėjo iki įžaidėjo. Daug dirbau ir po truputį tapau šios komandos lyderiu.

- Ar dažnai sulauki paramos iš savo artimųjų?

- Esu labai dėkingas savo tėčiui, nes jis visus 9 metus, kiek žaidžiu krepšinį, mane moko, pataria ir labai padeda krepšinio aikštėje. Be jo nebūčiau tiek pasiekęs.

Mama visada padeda psichologiškai prieš sunkias varžybas ar po prastai sužaistų rungtynių, tai irgi labai svarbu. Ji man daug padeda savo kalbom.

O brolis visada sugeba gražiai iš manęs pasijuokti po varžybų ar prieš jas. Visada mane palaiko. Esu labai laimingas, kad turiu tokius tėvus ir tokį brolį.

- Ar niekada nebuvo kilę minčių mesti krepšinį?

Kiek save prisimenu, noro mesti krepšinį visai nėra buvę. Visada labai mėgau treniruotis, beveik nepraleidinėdavau treniruočių, nes sportuoti labai patiko.

Pasibaigus treniruotei visada laukdavau kitos. Kartais būna, kad atsibosta, tačiau labai greitai vėl pasiilgstu kamuolio ir krepšio. Būdamas namie, jei neturiu ką veikti, visada einu į kiemą pamėtyti į krepšį.

- Kas, darbas ar talentas, labiau lemia sėkmingą tavo karjerą?

Esu įdėjęs nepaprastai daug darbo. Krepšiniui esu paaukojęs labai daug - beveik visą laisvą laiką, vasaras, daugybę treniruočių, varžybų - viskas tik krepšiniui. Reikia labai daug dirbti, kad kažką pasiektum, nes konkurencija dabar labai didelė.

Be darbo nebus ir rezultato. Manau, kad esu įdėjęs daugiau darbo nei turiu talento. Pačiam sunku vertinti - gal aplinkiniams lengviau? (šypsosi, - red.).

- Kaip patekai į LKL - Vilniaus "Sakalų" komandą?

Treneris Linas Šalkus visada kviečia jaunus žaidėjus į savo komandą, kad jie galėtų greičiau tobulėti. Taip pakvietė ir mane.

Rūgpjūčio pradžioje, kai prasidėjo pasiruošimo LKL sezonui stovyklos, prisijungiau prie komandos.

- Kaip pradžioje sekėsi atlaikyti didesnius fizinius krūvius?

Iš pradžių buvo sunku, nes buvau kurį laiką nesportavęs, bet po truputį įsibėgėjau ir pripratau prie kitokio ritmo. Vyrų krepšinyje viskas kitaip - žaidimas vyksta daug greičiau, staigiau, reikia greičiau priimti tinkamus sprendimus.

- Kokie tavo santykiai su komandos draugais, kurių dauguma - vyresni?

Santykiai tikrai geri, nes daugumą jų pažinojau - vyresni žaidėjai yra žaidę su mano tėčiu, o su jaunesniais sutariu taip pat gerai - komandoje visi palaiko vienas kitą.

Apskritai santykiai mūsų komandoje tikrai geri, puikus mikroklimatas.

- Ar dažnai gauni patarimų iš kitų komandos žaidėjų?

- Patarimų gaunu per kiekvieną treniruotę. Daugiausia iš vyresnių, labiau patyrusių žaidėjų - Rolando Skaisgirio, Rolando Matulio, Eriko Kučiausko. Už tai esu labai jiems dėkingas, nes patarimai labai padėdavo.

- Kaip sekasi suderinti treniruotes bei mokslą? Ar dažnai tenka aukoti pamokų laiką krepšinio vardan, kaip į tai reaguoja mokytojai?

- Nesu pirmūnas, niekada tokiu nebuvau ir greičiausiai jau nebebūsiu (juokiasi, - red.). Mokslai visada kentėdavo dėl sporto, ypač pastaruosius du metus.

Šiemet kartais reikėdavo eiti ir į rytines treniruotes, todėl tekdavo praleisti pamokas. Po treniruotės važiuodavau į mokyklą, o po pamokų - vėl į treniruotę.

Tai labai vargina, dažnai trūksta miego, todėl kartais tenka aukoti mokslus dėl poilsio. Visas mano pamokų ir treniruočių grafikas buvo suderintas su mokyklos direktore, todėl ir mokytojai leisdavo lengviau atsiskaityti. Su mokykla problemų tikrai nebuvo.

- Ar esi sulaukęs pasiūlymų vykti mokytis ir žaisti į JAV ir ar nežadi to padaryti?

- Nesu gavęs nei vieno kvietimo, bent jau aš to nežinau. Nesu Amerikos gerbėjas, todėl net jei gaučiau pasiūlymų, tikriausiai jais nepasinaudočiau, nes Lietuvoje aš matau geresnes galimybes tobulėti.

Galbūt verta ten važiuoti studijuoti jau po to, kai Lietuvoje esi baigęs mokyklą. Į JAV išvyksta labai daug talentingų lietuvių, tačiau prasimuša labai maža jų dalis.

Dauguma jų rizikuoja, nes nežino į kokią mokyklą, su kokiais treneriais pateks. Galbūt jiems ten gerai. Bet manau važiuoti ten tokio amžiaus per didelė rizika.

- Ar turi pakankamai tokio laisvalaikio kaip kiti tavo bendraamžiai, kurie taip intensyviai nesportuoja?

- Anksčiau laisvo laiko būdavo pakankamai, bet buvau ramesnis ir nelabai turėjau noro kažkur eiti ir kažką veikti. Dabar, nors draugai kviečia, aš dažnai negaliu - treniruotė, varžybos, tai šiaip pavargęs.

Kartais išeinu su draugais kur nors pasedėti ir atsipalaiduoti, truputi pamiršti krepšinį. Bet tai sau leidžiu tik tada kai kitą dieną nėra treniruočių ir varžybų. Ir aš, ir mano draugai jau priprato, kad nevisada turiu laisvo laiko (šypsosi, - red.). Bet neturėdamas laiko linksmybėms niekada labai dėl to nesigailiu.

- Tavo kaip krepšininko idealas?

- Mano idealas, kaip ir daugumos jaunų krepšininkų -Michaelas Jordanas. Mane žavi jo greitis, šuolis, jėga, aikštės matymas, aistra ir atsidavimas krepšiniui. Už tai aš jį labai gerbiu.

Nors dauguma Michaelo Jordano įpėdiniu laiko Lebroną Jamesą, bet nemanau, kad kada nors atsiras toks žaidėjas kaip jis. M.Jordanas visada bus geriausias pasaulio krepšininkas.

Iš Lietuvos krepšininkų labiausiai žavi Arvydas Macijauskas ir Šarūnas Jasikevičius. Manau, kad abu jie yra verti žaisti NBA lygoje.

Š.Jasikevičius yra nepaprastas žaidėjas - nors yra pakankamai negreitas nešoklus, tačiau įspūdingas aikštės matymas, žaidimo skaitymas, užsivedimas ir sugebėjimas užvesti kitus padeda jam būti vienu geriausių įžaidėjų visame pasaulyje.

Visame pasaulyje turbūt nėra kito žaidėjo sugebančio kamuolį išmesti greičiau nei tai daro Arvydas Macijauskas. Šiais metais išmokęs geriau perduoti kamuolį ir įgavęs daugiau greičio, šis puikiai pražangas provokuojantis žaidėjas tapo daug įviariapusiškesnis. Man, kaip atakuojančiam gynėjui, jis yra idealas.

- Kaip sekasi su Lietuvos jaunių rinktine ruoštis Europos čempionatui?

- Praėjo mėnesis nuo pirmosios treniruotės ir manau, kad viskas eina į gerąją pusę. Dabar dar trūksta susižaidimo, nes iki šiol mažai treniravomės salėje.

Dar nesame geros sportinės formos, nes iki šiol daugiausia dirbome lauke, kur gerinom fizinį pasiruošimą, bet po truputį atsigauname.

Žaidėme 8 draugiškas rungtynes ir matyti, kur dar reikia padirbėti, ką patobulinti. Kadangi iki Europos čempionato dar liko mėnuo laiko, manau, kad jam pasiruošime tinkamai.

Komandoje daug gerų žaidėjų, didelė konkurencija, bet mikroklimatas geras, su mumis dirba geras treneris. Pasiruošimui sudarytos tikrai geros sąlygos.

- Kaip vertini grupės varžovus?

- Pogrupyje susidursime su Prancūzija, Vokietija ir Rusija. Vokiečiai manau nebus labai stiprūs, Prancūzų rinktinė mums tikrai įveikiama, tuo įsitikinome tarptautiniame turnyre Prancūzijoje, rusams, jei neleisim žaisti greito žaidimo ir siausti aikštėje, manau taip pat galime drąsiai pasipriešinti ir įveikti.

Mano nuomone, turime geras galimybes kautis dėl aukštų vietų ir aš pats, nors esu metais jaunesnis už daugumą rinktinės žaidėjų, padarysiu viską, kad mūsų rinktinė kuo geriau pasirodytų Europos čempionate.