Mažeikių krepšininkui "parduotas" vasaras atperka su rinktinėmis iškovoti medaliai

Mažeikiškis Artūras Jomantas nedalyvaus rugpjūčio 19 - rugsėjo 5 d. pasaulio vyrų krepšinio čempionate Japonijoje. Lietuvos vyrų rinktinės trenerių sprendimu, jis tapo priešpaskutiniu žaidėju, kurio paslaugų buvo atsisakyta.

21 metų iš Mažeikių kilęs krepšininkas su pirmąja nacionaline šalies vyrų rinktine dalyvavo turnyre Prancūzijoje ir Lietuvoje "Federacijų Super taurėje". Jis žaidė keturiose rungtynėse - su Prancūzijos, Kinijos ir du kartus su Senegalo komandomis.

Praėjusių metų pasaulio jaunimo čempionui šiemet pirmuoju bandymu nepavyko patekti į vyrų rinktinės pagrindinį dvyliktuką. Šešias vasaras praleidęs įvairiose šalies krepšinio rinktinėse A.Jomantas šį kartą turės daugiau laiko poilsiui.

Po trenerių sprendimo neįtraukti jo į pagrindinę sudėtį krepšininkas grįžo ilsėtis į gimtuosius Mažeikius. Čia jis sutiko pasikalbėti su "Būdo žemaičių" korespondentu.

- Buvai tarp realių kandidatų į nacionalinę Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, kuri žais pasaulio čempionate, tačiau nepatekai į pagrindinę jos sudėtį. Kaip jautiesi?

- Aišku, tai nėra pats smagiausias jausmas, tačiau sportas yra sportas. Pažiūrėkite, kiek Lietuvoje gerų krepšininkų ir suprasite, kaip sunku patekti į dvyliktuką.

Iš pagrindinės rinktinės pirmiausia atleido R.Seibutį ir M.Petravičių, S.Serapinas susitraumavo koją. Po to atėjo mano ir M.Lukauskio eilė. Toks buvo vyriausiojo trenerio Antano Sireikos sprendimas ir jį reikia gerbti.

- Ar slapčia tikėjaisi važiuoti į Japoniją?

- Taip, viltis tikrai buvo. Galvojau, kad gal esu būtent tas žaidėjas, kurio komandai reikia. Tačiau draugiškų varžybų metu jau anksčiau buvo galima jausti, kad man sunku tikėtis vietos dvyliktuke - gaudavau nedaug laiko žaisti ir panašiai.

Konkurencija didelė ir nieko nepadarysi. Pavyzdžiui, kai būdamas šešiolikos metų patekau į Europos jaunučių čempionatą, tai į pagrindinę sudėtį pretendavo 45 žaidėjai.

- Kiek laiko praleidai su rinktine ir ką tau, kaip krepšininkui, davė šis laikotarpis.

- Pradėjau dirbti birželio 8 dieną su antrąja Lietuvos rinktine, dalyvavau turnyre Italijoje. Jame patyriau kairiojo riešo traumą ir jo skausmus jaučiu iki šiol.

Vėliau gavau kvietimą prisijungti prie pagrindinės rinktinės. Su ja žaidžiau turnyre Prancūzijoje ir Lietuvoje, "Federacijų Super taurėje". Po to mano paslaugų buvo atsisakyta.

Iki šiol teko žaisti jaunučių, jaunių bei jaunimo rinktinėse. Manau, mažiausias skirtumas žaidimo prasme yra tarp vyrų ir jaunimo. Tiesa, jaunime tik keletas krepšinio žvaigždžių, o čia jų daug: A.Macijauskas, broliai Lavrinovičiai, D.Songaila ir kiti. Su jais buvo smagu pasitreniruoti, pažaisti kartu. Jie tokie patys žmonės - galima su jais pajuokauti, galima rimtai pašnekėti, ir visai nesvarbu, kad jų kontraktai milijoniniai ir jie pasaulinės žvaigždės.

Laikas, pralestas treniruotėse su bet kokio amžiaus rinktine, duoda daug: tu nuolat tobulėji, semiesi krepšinio patirties iš geriausių Lietuvos specialistų.

- Baigiant pokalbį apie rinktinę. Ką tau reiškia žaisti už nacionalinę vyrų rinktinę? Ar tai yra vienas iš tavo, kaip krepšininko, tikslų?

- Toks tikslas buvo visada ir jis išliko. Vyrų rinktinė dalyvauja aukščiausio rango varžybose - Olimpiadoje, pasaulio ir Europos čempionatuose. Didelė garbė atstovauti Lietuvą jose. Juolab, kad Lietuva yra krepšinio šalis ir į ją visada žiūrima su pagarba, žiūrima kitaip nei, sakykim, į vengrų, olandų ar anglų rinktines, kurios net nepatenka į pagrindinių turnyrų finalus.

Patekti į Lietuvos rinktinės pagrindinę sudėtį ir žaisti prieš geriausias komandas, pavyzdžiui, prieš "Dream team", yra didelė svajonė.

Nekelčiau sau tikslo žaisti rinktinėje, jei turėčiau sveikatos problemų po sunkaus sezono. Dėl to aš puikiai suprantu Ramūną Šiškauską. Čia žmogiškas faktorius, negali juk tokiame amžiuje paaukoti sveikatą rinktinei. Galima vieną vasarą pailsėti ir ginti Lietuvos garbę vėliau.

- Šį sezoną debiutuosi LKL čemponų "Lietuvos ryto" komandoje ir ULEB taurėje. Kaip vertini šį savo karjeros posūkį?

- To aš ilgai laukiau ir tam atkakliai rengiausi. Su "Lietuvos rytu" aš susaistytas sutartimi jau 2,5 metų. Kažkada turėjo ateiti ta akimirka, kai būsiu pakviestas žaisti Vilniuje, o ne Mažeikiuose ar Šiauliuose. Su sostinės komanda esu pasirašęs 4+1 sutartį, tad joje manau žaisiu dar ne vienerius metus.

Su "Lietuvos rytu" rengtis sezonui pradedame rugpjūčio 21 dieną. Manau, rasiu vietą šioje komandoje. Ją treniruos man jau pažįstamas treneris - Izraelio krepšinio specialistas Sharonas Druckeris. Jis buvo treneris europiečių komandos FIBA Europos "Visų žvaigždžių" rungtynėse. Jose man šis treneris skyrė nemažai laiko.

- Paskutines šešias vasaras "pardavei" Lietuvos jauniučių, jaunių, jaunimo, o dabar dalinai ir suaugusių rinktinei. Ar užtenka poilsio?

- O, patikėk. Kartais viskas taip atsibosta... Bet kuomet vėl ir vėl ateini į salę, viskas pasimiršta, galvoje lieka tik krepšinis. Aš Lietuvos rinktinėms atstovauju nuo penkiolikos metų. Per visą tą laiką tik vieną sezoną ilsėjausi keturis mėnesius, kuomet buvau pasitempęs čiurną.

Nepatekęs į pasaulio čempionatą Japonijoje, šiemet turėsiu tikrai daugiau nei įprastai poilsio. Ilsėtis ketinu Mažeikiuose.

- Dėl ko krepšininkai "parduoda" vasaras ir savo poilsį rinktinėms? Dėl garbės, reklamos, patriotizmo?

- (Juokiasi) dėl Lietuvos, Tėvynės. Jei rimtai, tai mane kviečia, aš ir važiuoju. Net negalvoju simuliuoti kokių ligų ar panašiai. Rinktinės treneriai nesuprastų, jei aš, būdamas toks jaunas, dėl išsekimo nebegalėčiau žaisti už rinktinę.

Kita medalio pusė - aš nebūčiau pasaulio jaunimo čempionas, Europos čempionatų prizininkas, jei nebūčiau žaidęs už Lietuvą. Be to, žaidimas rinktinėje duoda milžinišką patirtį, užgrūdina būsimoms kovoms. Tai su niekuo nesulyginama.

- Sakykime, ar galėtum paaukoti savo sveikatą ir keletą paskutiniųjų metų NBA, kaip savo laiku tai padarė Šarūnas Marčiulionis, kad tik galėtum atstovauti savo šalies rinktinę Olimpinėse žaidynėse?

- Jei aš būčiau buvęs Marčiulionio vietoje, pasielgčiau taip pat. Jis NBA jau buvo pakankamai pinigų užsidirbęs, o Lietuvos rinktinėje jam dėl tokio pasiaukojimo liko amžina garbė ir pripažinimas.

Šiaip daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos. Jei, sakykim, būtų problemų su širdimi ar tintų keliai, juose kauptųsi skysčiai, nežinau ar ryžčiausi atstovauti rinktinę, o paskui likusį gyvenimą praleisti invalido vėžimėlyje.

Neaiški būtų buvusi mano padėtis ir šioje rinktinėje Japonijoje. Jei būčiau važiavęs, ir visą laiką sėdėjęs ant suolelio, tai ko vertas toks mano atstovavimas Lietuvai?