Meilė "Žalgiriui" ir degino, ir guodė

Naujausioje knygoje apie Lietuvos krepšinį Vytauto Vaikšnoro veidą su išraiškingais akinukais galima rasti dviejose nuotraukose. Jos abi primena iškiliausius Kauno "Žalgirio" laimėjimus 1986-aisiais.

Žalgirietis iki panagių

Šiemet rugpjūčio 2-ąją, kai buvęs žalgiriečių klubo gydytojas, o vėliau ir rėmėjas bei savininkas, Vytautas Vaikšnoras buvo išlydėtas į paskutinę kelionę, Druskininkuose prie jo kapo duobės stovėjo tik vienas žaidėjas iš legendinės tų laikų komandos.

"Vytautas buvo tikras žalgirietis - iki panagių, iki gyvenimo pabaigos. Jis, kaip ir Arvydas Sabonis, sunkiausiu metu klubui ir ekipai padėjo išlikti", - "Kauno dienai" sakė buvęs "Žalgirio" klubo administratorius, dabar Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) vykdantysis direktorius, vienas artimiausių V.Vaikšnoro bičiulių Valdas Zaremba, padėjęs surengti bendražygio laidotuves.

Pasak V.Zarembos, paskutinį kartą pasimatyti su V.Vaikšnoru norėjo ne vienas auksinio "Žalgirio" žaidėjas, skambino ir nuoširdžiai apgailestavo, kad neatidėliotini darbai ar užsienio komandiruotės sutrukdė tai padaryti.

Atėjo tik buvęs komandos žaidėjas Arūnas Visockas.

Rašė skolos lapelius

Gali būti, kad kai kurie krepšininkai, maždaug prieš 15 metų rungtyniavę V.Vaikšnoro vadovaujamame "Žalgiryje", ir šiandien tarp savo dokumentų turi jo ranka rašytų skolos lapelių už neišmokėtus atlyginimus. Todėl nerado nei laiko, nei noro atsisveikinti su buvusiu darbdaviu.

Tačiau kiti, net po grėsmingų policijos pranešimų 2003-iųjų lapkritį ("Lietuvos pasienyje su Lenkija sulaikytas įvairiomis finansinėmis machinacijomis bei sukčiavimu įtariamas buvęs krepšinio klubo "Žalgiris" gydytojas ir masažistas Vytautas Vaikšnoras…"), nesikratė senos pažinties su daugiau nei septynerius metus po Rusiją bei Ispaniją klajojusiu žalgiriečiu.

"Kad ir ką apie jį dabar kalbėtų ar rašytų, man Vytautas buvo tikras draugas. Kas turi bent vieną tikrą draugą, supras mane", - teigė A.Visockas.

Keldavosi vidurnaktį padėti

V.Vaikšnoras, 1978-aisiais baigęs Druskininkų 3-iąją vidurinę mokyklą (dabar - "Ryto" gimnazija), tais pačiais metais įstojo į Tartu valstybinį universitetą.

Įgijęs sporto medicinos gydytojo specialybę, 1984 m. pradėjo dirbti "Žalgirio" komandos gydytoju.

"Atrodo, Valdas Chomičius davė Vytautui 10 rublių, kad jis nusipirktų krepšį vaistams, tvarsčiams. Į kitą treniruotę mūsų daktaras atsinešė ūkinių prekių parduotuvėje įsigytą kampuotą santechniko ar elektriko lagaminėlį, kuris puikiai tiko jo reikmenims", - prisiminė Rimas Kurtinaitis.

Olimpinis čempionas taip pat nepamiršo, kad V.Vaikšnoras vidurnaktį atsiliepdavo telefonu, keldavosi ir skubėdavo suleisti vaistų sergantiems žaidėjo vaikams.

Nustebino išmokęs suomiškai

Žalgiriečiai galėjo ramia širdimi pasikliauti laisvai angliškai (o vėliau - ir suomiškai, estiškai, ispaniškai) kalbėjusiu savo gydytoju, kai prireikdavo tvarkyti kelionių į užsienį formalumus.

"Rengėmės į Jugoslaviją, kur "Žalgirio" laukė Europos čempionų taurės mačas su "Cibona". Pagal tuo metu galiojusią tvarką, tam tikrą sumą užsienio valiuta man, kaip vienam delegacijos vadovų, teko pasiimti Maskvoje. Tačiau tik Belgrade išdalijęs krepšininkams pinigus pastebėjau, kad rusai mums skyrė kažkodėl dvigubai daugiau dinarų nei reikėjo. Ką darysime, jei grįžus Maskva paprašys grąžinti tai, ką davė per daug?

Apie tai prasitariau Vytautui. Jis ramiai atsakė - tegul tie dinarai lieka komandai, susitarsime su jugoslavais. Ir suorganizavo oficialią "Cibona" klubo pažymą, kad papildomų išlaidų mums prireikė sumokėti už specialų autobuso reisą, nes esą aštuonias valandas buvome įstrigę Belgrado oro uoste ir į Zagrebą atskridome gerokai pavėlavę", - papasakojo daug su "Žalgiriu” keliavęs laidos "Krepšinio pasaulyje” rengėjas žurnalistas Vidas Mačiulis.

V.Vaikšnoras nustebino "Žalgirio" vyrus greitai išmokęs suomių kalbą - jos prireikė lydint į Helsinkį A.Sabonį, kur vidurio puolėjas vykdavo pas medikus po Achilo sausgyslės traumos.

Rėmė net stringant verslui

"Žalgirio" gydytojas verslą pradėjo pagal tiems laikams būdingą planą - už savo santaupas pirko prekes užsienyje, veždavo į Rusiją ir ten parduodavo. Pirmiausia buvo kompiuteriai. Po to - metalo biznis.

"Kaip kitaip jaunas vyras anuomet galėjo išlaikyti šeimą, gaudamas 100 rublių atlyginimą? Aišku, tik bizniaudamas. Juo labiau kad Vytautas turėjo ypatingų gabumų - ekstremaliose situacijose žaibiškai rasdavo išeitį", - kalbėjo V.Zaremba.

Kas pastūmėjo buvusį gydytoją, o vėliau - prakutusį verslininką, koncerno "Vytalda", prekybos namų "Vytas", kelių bendrovių savininką išlaikyti "Žalgirį"?

"Fanatiška ištikimybė šiai komandai, - įsitikinęs NKL vykdantysis direktorius. - Jis dažnai tvirtindavo: "Žalgiris" - ne vien krepšinio klubas su giliomis tradicijomis, įspūdingais laimėjimais, tai - kiekvienam lietuviui brangus simbolis, kuris privalo išlikti visiems laikams. Draugų rate Vytautui sakėme: gerai pagalvok, kokią naštą užsikrauni stodamas prie "Žalgirio" vairo. Ar paveši? O jis net tada, kai verslas jau pradėjo strigti, vis tiek rasdavo savo piniginėje tūkstančius dolerių - savų ar skolintų - žaidėjų algoms."

"Jis nebuvo iš tų verslininkų, kuris savo gerovei pasinaudoja garsiu vardu ir, pasiekęs tikslą, pasitraukia. Skaudu, kad šiam vyrui likimas buvo negailestingas", - pridūrė olimpinis čempionas Šarūnas Marčiulionis.

Čeliabinske - naujas smūgis

"Deja, Vytautas neturėjo ekonominio, finansinio išsilavinimo. Kai verslas pasiekė dideles apimtis, jis tiesiog nespėjo vienas aprėpti visų reikalų, todėl ir neišvengė klaidų", - apie prieštaringus bičiulio karjeros vingius kalbėjo V.Zaremba.

Baudžiamojoje byloje V.Vaikšnorui buvo pateikti kaltinimai dėl svetimo turto užvaldymo stambiu mastu sukčiaujant. Teigiama, kad buvęs žalgirietis 1992-1994 m. iš bankų apgaule gavo per 800 tūkstančių litų, o rinkdamas indėlius iš žmonių - per 4 milijonus 260 tūkstančių litų. V.Vaikšnoras nuo Lietuvos teisėsaugininkų slapstėsi Rusijoje, vėliau - Ispanijoje.

"Čeliabinske jis ėmėsi verslo ir buvo atsistojęs ant kojų, tačiau bankų griūtis viską vėl pavertė niekais. Vytautui, tikėjusiam, kad pavyks atsitiesti ir po truputį grąžinti skolas, tai buvo dar vienas žiaurus smūgis", - prisiminė V.Zaremba.

V.Vaikšnorą gerai pažinoję kauniečiai labiau tiki versija, kad buvęs žalgirietis nebuvo sulaikytas Ispanijoje kaip Interpolo ieškomas asmuo, bet savo noru grįžo į Lietuvą.

"Jį iki gyvenimo pabaigos graužė tai, kad nesugebėjo atiduoti skolų, pirmiausia - kai kuriems buvusiems "Žalgirio" krepšininkams", - įsitikinęs artimai su V.Vaikšnoru bendravęs verslininkas.

Veržėsi pas "Žalgirį"

Gyvendamas Rusijoje V.Vaikšnoras, atsiradus progai, stengdavosi bet kokia kaina pamatyti "Žalgirį". Jis atvykdavo pažiūrėti kauniečių rungtynių į Maskvą, Saratovą, Permę.

"Saratove žalgiriečiai žaidė atsakomąsias Europos taurės turnyro rungtynes su "Avtodor" ekipa, - pasakojo V.Mačiulis. - Sporto arenos koridoriuje mane kažkas pakvietė vardu. Žiūriu - Vytautas. Paklausiau, kaip sekasi, o jis - susirūpinęs, esą sudėtinga, sunku. Tačiau, akimirkai nušvitęs, pridūrė: va, pamatysiu "Žalgirį". Ne veltui važiavau tūkstantį kilometrų."