"Mes jį vadinome tėvu": prisiminimuose – širdį spaudžiantys žodžiai apie Garastą

Trečiadienį Lietuva neteko vieno garsiausių šalies krepšinio trenerių – mirė Vladas Garastas, kurio vardas neatsiejamas nuo skambiausių pergalių ir nepriklausomybės kovų, rašo "Delfi Sportas".

„Mes jį vadinome tėvu“, – savo autobiografinėje knygoje yra rašęs buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša.

V. Garastas mirė eidamas 95-uosius metus, tą patvirtino asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas Mindaugas Balčiūnas. „Skaudi netektis, gerbiamo trenerio netekome naktį, tą patvirtino šeimos nariai“, – teigė M. Balčiūnas.

Tarp vyro pasiekimų – Barselonos (1992) ir Atlantos (1996) olimpinių žaidynių bronzos medaliai, Europos čempionato sidabras (1995).

Klubiniame krepšinyje V. Garastas 1979-1989 m. vadovavo Kauno „Žalgiriui“, su kuriuo triskart iš eilės tapo SSRS čempionu, o kovos su Maskvos CSKA tapo nepriklausomybės atgavimo simboliu.

V. Garasto įtaką „Žalgiriui“ savo knygose yra aprašę legendiniai krepšininkai, kartu kovęsi visuose svarbiausiuose mūšiuose tiek su Kauno klubu, tiek ir su Lietuvos rinktine.

„Delfi“ kviečia jų akimis pažvelgti, koks buvo V. Garastas ir prisiminti iškalbingą istoriją, kaip jis tapo Lietuvos rinktinės treneriu.

Iškarpa iš V. Chomičiaus knygos „Gimęs Laisvės alėjoje“ (1999 m.)

Kada gi iš tikrųjų gimė komanda? Tai neįvyko staiga, konkrečiai tam tikrais metais, mėnesį, dieną. Komanda formavosi keletą metų. Tačiau esu įsitikinęs, kad komandos formavimosi pradžia prasidėjo atėjus Vladui Garastui. Jis ėmė vadovauti „Žalgiriui“ labai sunkiu periodu. Ką tik pasibaigė 1979-ųjų metų sezonas. Čempionate užėmėme tik vienuoliktą vietą.

Tik atrankos turnyre įdėjus daug pastangų mums pavyko išsilaikyti aukščiausiojoje lygoje. Atrodė, viskas baigta. Žemiau nusmukti nebėra kur. Ir tada pasirodė Garastas. Jis atvažiavo į Kauną iš nedidelio Biržų miesto. Tačiau Garastas buvo visiems pažįstamas kaip puikus įvairiausių jaunųjų krepšininkų rinktinių treneris. Savo metu ir aš buvau jo komandoje. Žinoma, Garastas neturėjo darbo patirties su suaugusiais. Tačiau tai jam nesutrukdė išjudinti mus, patyrusius visišką fiasko.

Garastas pasiūlė daug naujovių pačiose treniruotėse. Dabar kitaip klostėsi trenerių ir žaidėjų santykiai. Naujajam sezonui buvo ruošiamasi kitokiais metodais. Jam atėjus, daugiau laiko praleisdavome treniruočių stovyklose.

Atmosfera komandoje visiškai pasikeitė. Jis žaidimą suvokė savaip. Tai stengėsi įskiepyti ir mums. Jo koncepcijos dėka pasiekėme puikių rezultatų.

Ištisus devynerius metus komanda augo ir tobulėjo. Dabar neretai galima išgirsti nuomonę, kad Garastas nesugebėjo valdyti krepšininkų, kad mes, žaidėjai, esą vadovavome treneriui. Tvirtai galiu pasakyti, kad visa tai – nęsamonė. Prriešingai, vienas pagrindinių Garasto nuopelnų yra būtent tas, kad jis puikiai valdė komandos narius – visus, be išimties. Ne kiekvienas su šia užduotimi būtų susidorojęs. Taip, Garastas nebuvo treneris diktatorius. Jis įsiklausydavo į žaidėjų nuomonę. Suklydęs jis visada pripažindavo savo klaidą.

Tarp krepšininkų treneris turėjo neginčijamą autoritetą. Jis daug mus išmokė treniruočių metu. Varžybose jis pajusdavo, kada galima pasitikėti žaidėju, leisdavo jam laisvai veikti. Garastas nesikabinėdavo dėl smulkmenų. Tai labai retai pasitaikantis trenerių bruožas. Aš pats, pusantrų metų išdirbęs treneriu, dažnai susimąstau, prisiminęs tą Garasto bruožą. Visa tai, ką mes sugebėjome pasiekti devintajame dešimtyje, iš tiesų yra didžiausias mūsų trenerio Garasto nuopelnas. 

Iškarpa iš S. Jovaišos knygos „Krepšinio aistrų sūkury“ (1989 m.)

Jau pirmoje treniruotėje V. Garastas pasakė, kad kursim, eksperimentuosim visi drauge. Iš tikrujų – netrukus sakytum dingo griežti žaidimo rėmai, aikštelėje galėjome laisvai improvizuoti.

Sugalvodavome derinių, kuriuos atlikti turėdavo visas penketukas. „Žalgirio“ žaidimas tapo kolektyviškesnis, įdomesnis.

Čempionate V. Garastas visus stebino netikėtais, įdomiais sprendimais, drąsiai keitė žaidėjus, pasitikėjo jaunimu. O tokie dalykai teikia įkvėpimo. Štai per vienas rungtynes A. Linkevičius pelnė 28 taškus, o kitų – negalėjo žaisti. Prieš jas V. Garastas prieina prie R. Valikonio: „Šiandien tu Linkevičius, turėsi pelnyti 28 taškus“. Ir R. Valikonis pelnė.

Treneris greit pelnė mūsų pagarbą, pasitikėjimą. Nepamenu, kas pirmasis ištarė šį žodį, bet mes visi jį ėmėme vadinti tėvu. Net su jo žmona kalbėdamas telefonu, niekada nesiteiraudavau, ar yra treneris, Garastas, o tiesiai klausdavau: „Kur tėvas?“. Visai nenustebusi Garastienė atsakydavo: „Jis ten ir ten..“. Tėvu Vladą Garastą vadinome už nuoširdumą, jautrumą, tikrai tėvišką rūpestį ir net globą. Jis gindavo mus kaip tikrus savo vaikus, nors kartais ir išdykusius, pirmas skubėjo į pagalbą sunkią minutę, kai labiausiai reikėjo paramos. Žinoma, kai kurias mūsų išdaigas treneris ir nutylėdavo, nes visada laikėsi senos išminties, kad iš savo kiemo šiukšlių nereikia nešti.

Lengva dirbti V. Garastui buvo tik pradžioje, iki A. Sabonio pasirodymo komandoje. Paskui darėsi vis sunkiau. Reikalavimai augo kaip ant mielių: atsirado dešimtys „specialistų“, „patarėjų“. Ne vienas tolimas nuo krepšinio, bet žinomas žmogus yra pareiškęs: „Kol žais Sabonis, „Žalgiriui“ galiu vadovauti ir aš.“

V. Garastą ne sykį kvietė į įvairius solidžius rūmus ir aiškino, kokį pagrindinį penketuką išleisti, kokią gynybos sistemą pasirinkti, kada kurį žaidėją pakeisti. Kantrus mūsų treneris: išklausydavo, palinkčiodavo, tarsi pritardamas, o darydavo taip, kaip komandai atrodė tinkamiausia. Tik be laiko pražilo žmogus. Prisimenu pirmuosius V. Garasto metus „Žalgiryje“: visad ramus, susikaupęs, nė vieno nereikalingo žodžio per varžybas neištardavo, iš vietos pakildavo tik pertraukėlių metu.

Vėliau ėmė šokinėti, bėgioti, rankom gestikuliuoti. Nervai pakriko, vis dažniau griebdavosi vaistų. Nelengva trenerio duona. V. Garastui vadovaujant, „Žalgiryje“ vyravo draugiškiausi santykiai. Visais laikais žalgiriečiai, mano akim žiūrint, buvo ir nuoširdūs, ir draugiški, bet ankstesnieji treneriai, ko gera, tyčia stengėsi palaikyti kolektyve itampą. V. Garasto „Žalgiryje“ – visi kartu džiaugėmės, kartu liūdėjome.

V. Garastas – įdomi, truputį net mįslinga asmenybė. Jis niekada iki galo nepasakydavo ką galvoja, širdies neatverdavo. Nors pašnekėti mėgo, ypač su žurnalistais. Pasakodavo viską taip, kaip jam tuo metu atrodydavo. Paskui skaitydavome ir už galvos neretai imdavomės, nes kartais V. Garasto vaizduotė gerokai su tikrove prasilenkdavo.

„Treneri, gal nereikėjo taip sakyti?“

„Aš ir nesakiau!“ – piestu stojasi V. Garastas – „Žurnalistas prasimanė.“

Emocijų pagautas, jis ir žaidėjus nepelnytai apšnekėdavo. Paskui gailėdavosi. Pykdavomės su V. Garastu vyriškai: trumpai, dėl reikalo. Akmens užantyje nei žaidėjai, nei treneris niekada nesinešiojome. Todėl ir gyvenom draugiškai, ir žaidėme taip, kad visa Lietuva skambėjo. 

Kaip Garastas tapo rinktinės treneriu

V. Chomičius knygoje taip pat pasakojo apie tai, kaip V. Garastas žaidėjų sprendimu tapo Lietuvos rinktinės treneriu, atkūrus nepriklausomybę.

Lietuva iškovojo teisę varžytis 1992 m. Barselonos žaidynėse, o krepšinio federacija nusprendė, kad rinktinės treneriu bus Raimundas Sargūnas.

V. Chomičius ėmėsi pokalbių – su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu, Gintaru Krapiku ir visi vieningai nusprendė, kad treneriu turi būti V. Garastas.

„Garastas mus treniravo daug metų. Lietuvoje nebuvo kito specialisto, kuris geriau už jį žinotų, ką šiuo metu reikia daryti. Be to, Garastas valdė komandą. Visiems žaidėjams be išimties jo žodis buvo įstatymas“, – prisiminė krepšininkas.

Tą jis laišku išdėstė federacijai, o ši žaidėjų norui neprieštaravo ir treneriu paskyrė būtent V. Garastą.