Metų treneriu išrinktas Masiulis – apie Šaro įtaką ir lūkesčius savo ateičiai Kaune

Paskutinysis LKL, kurią remia „Betsson“, metų individualus apdovanojimas – metų trenerio. Lietuvos sporto žurnalistai sprendė, kuris lygos strategas šiemet nusipelnė tokių laurų.

Šiame sezone geriausiu čempionato vyr. treneriu išrinktas Kauno „Žalgirio“ vairininkas Tomas Masiulis.

Laikinosios sostinės komandos atstovas šio pripažinimo sulaukė po septynerių metų pertraukos – nuo Šarūno Jasikevičiaus eros joks kitas kauniečių treneris nebuvo laimėjęs tokio apdovanojimo. Negana to, T. Masiulis sezono treneriu vos netapo ir Eurolygoje, kurioje nusileido tik vienam kolegai.

Debiutinį savo sezoną tokioje rolėje baigiantis specialistas Kauno klubą vedė ir tebeveda į vieną labiausiai dominuojančių pasirodymų istorijoje. Per 41 mačą Lietuvoje, įskaitant ir Citadele KMT turnyrą, kauniečiai suklupo vos vieną kartą – dar spalio 19 d. susitikime su Panevėžio „Lietkabeliu“.

Nors „Žalgiris“ kone kiekviename LKL, kurią remia „Betsson“, mače yra favoritas, tokio nepriekaištingo sezono nebuvo jau ilgą laiką. Taip pat tik vieną nesėkmę kauniečiai buvo patyrę 2011-2012 m. sezone. Vis dėlto tuomet buvo žaidžiama mažiau rungtynių – iš viso 27-ios.

Tiesa, iki pilnos laimės žaliai baltiems dar trūksta čempionų žiedų, kuriuos reikės užsidirbti didžiojo finalo serijoje su Utenos „Juventus“. Tarp pusfinalio ir finalo čempionų titulą ginanti komanda turėjo net šešias poilsio dienas, tad pradžioje gali tekti nusikratyti susidariusias rūdis.

Apie visa tai – išsamus LKL.lt pokalbis su T. Masiuliu.

– Šįkart atvirkščiai suveikė posakis, kad savam krašte pranašu nebūsi – Eurolygoje likote antras, o Lietuvoje tapote tuo pranašu ir žurnalistų buvote išrinktas geriausiu treneriu. Ką galvojate apie tokį apdovanojimą?

– Visą laiką sakau – komandiniame sporte vienas nieko nepasieksi. Tai smagus įvertinimas, bet, indėlis yra visų. Ačiū žaidėjams, ačiū treneriams, visam štabui. Žinau, kad nei žaidėjas, nei treneris po vieną nieko nepadarys. Ačiū tiems, kas balsavo už mane, bet šiemet dar turime darbą padaryti iki galo.

– Pirmieji metai jums, kaip vyr. treneriui, jei neskaitytume etapo „Žalgirio“ dubleriuose. Ar pats pranokote savo lūkesčius tuo, kaip viskas galiausiai susiklostė ir klostosi toliau?

– Nežinau, aš kažkokių lūkesčių ateidamas nelabai turėjau. Kaip visąlaik sakau, lūkesčiai buvo eiti iš rungtynių į rungtynes, paruošti komandą, kaip aš suprantu geriausiai, ir tiek. Malonu, smagu, kad kažkas sekėsi, kažką pasiekėme – čia tikrai yra didelis džiaugsmas. Bet prieš sezoną kiekvienos rungtynės man buvo kaip finalas. Su tokiu nusiteikimu noriu eiti ir toliau.

– Ar buvo naujų dalykų, kuriuos supratote apie vyr. trenerio darbą būtent šiemet? Ar atsivėrė naujų požiūrio kampų?

– Skiriasi ta darbo specifika. Kai esi asistentas, tu su žaidėjais esi daugiau draugas. Čia jau gaunasi atstumas didesnis tarp žaidėjų. Kartais tenka priimti ne pačius maloniausius sprendimus. Visi sprendimai yra dėl komandos. Gal reikėjo daugiau bendrauti su žaidėjais už aikštės ribų. Man čia šiek tiek nauja, bet manau, kad pavyksta viską neblogai susitvarkyti.

– Praėjusią vasarą paskelbus, kad treniruosite „Žalgirį“, buvo ne vien liaupsių, bet ir abejonių, jog galbūt esate labai geras asistentas, bet vyr. trenerio vaidmeniui stokojate charizmos ir gali būti sunku persilaužti. Sugrįžus mintimis metus atgal, kiek pats tuomet turėjote abejonių ar neryžtingumo dėl šių dalykų?

– Dvejonių nebuvo. Aišku, tas kalbas girdėjau, bet atėjau su mintimis, kaip paruošti komandą, daryti savo darbą, kaip aš jį suprantu, nes tam mane ir pasamdė. Jau buvo metas eiti ir kažką bandyti. Pasitaikė geras pasiūlymas, kurio negali atmesti. Mačiau, kad klubas labai norėjo manęs. Tas labai svarbu – kad organizacija, klubo valdžia tikėjo manimi ir palaikė. O tos kalbos... visada visi šnekės. Kad ir kas ateitų, vis tiek visi šnekės, tad stengiuosi smarkiai į tai nekreipti dėmesio.

– Treniruoti „Žalgirį“ LKL, kurią remia „Betsson“, yra keblu, nes net titulo laimėjimas tikriausiai kelia ne tiek džiaugsmą, kiek palengvėjimą, kad pavyko išvengti nesėkmių. Žinome, kad neseniai yra buvę ir sezonų, kuomet taip dominuoti nepavyksta, tad kaip jums pačiam sekėsi tame laviruoti ir su tuo tvarkytis?

– Šį sezoną tikrai galėjome turėti ir daugiau apylygių rungtynių, kurias pavyko išsitraukti, bet visi nuopelnai žaidėjams. Tie, kurie mažiau žaidė Eurolygoje, tikrai norėjo įrodinėti ir man, ir visiems, kad jie gali žaisti, norėjo kautis. Tai jų nuopelnas, kad mes taip šiemet žaidėme. Bet taip, kaip ir minėjote, jeigu mes laimime – naujienų daug nėra. Lietuvoje, jeigu „Žalgiris“ pralaimi, tada būna didžiausios naujienos. Jeigu tokiame klube esi, tą supranti, su tuo turi susigyventi ir žinai, kur eini.

– Natūralu, kad daug kas jūsų žaidimo sistemas lygina su Šaro „Fenerbahce“, bet šiemet turėjote šansą vystyti savo kryptį, savo matymą. Kaip vertinate, kaip pavyko nusipiešti viziją ir siekti jos įgyvendinimo „Žalgiryje“?

– Tai normalu, nes aš toje terpėje užaugau, toje sistemoje užaugau, ja tikėjau, viską mačiau, kaip vyksta. Turbūt nebūčiau tiek ilgai išbuvęs su Šaru, jeigu būčiau visai priešingai galvojęs. Tų panašumų buvo, jų liko ir turbūt bus. Panašiai tą krepšinį matome ir suprantame. Aišku, su kiekvienais metais turbūt vis atitolsime, kažkiek keisis viskas, bet ta gynyba, disciplina, drausmė, tvarka – turbūt visą laiką norėčiau taip žaisti.

– Jūsų trenerių štabas suburtas naujai, kaip vienas kolektyvas funkcionavote pirmą kartą. Kiek jūsų pagalbininkams keliauja nuopelnų už tai, kaip komanda treniruojama?

– Kaip ir minėjau – čia visų nuopelnas. Mano darbas buvo, kad visi jaustųsi svarbūs. Visi reikalingi, visi svarbūs, visi siekiame vieno tikslo. Man atrodo labai svarbu, kaip komanda yra nuteikinėjama. Vėlgi, visi tas kalbas girdėjome, kad mes patirties neturime, bet iš kitos pusės tas mus ir varo į priekį. Norisi įrodyti savo idėjas. Manau, susidirbome gerai ir sezono pabaigoje vienas kitą jau geriau suprantame. Pradžioje visiems reikėjo prie manęs priprasti, daug kas buvo nauja, bet dabar jau visi žinome, ko tikėtis, ko laukti, kaip pasiruošti rungtynėms.

– Esate pirmas lygoje pagal taškus, pelnomus po minutės pertraukėlės (pagal „Genius IQ“ platformą „Žalgiris“ po pasitarimo vidutiniškai pelno 1,29 taško). Žinoma, turite pavydėtinus išpildytojus, bet turbūt tai vienas objektyvesnių trenerio darbo rodiklių. Kiek šis rodiklis jums svarbus ir kaip apskritai mėginate reflektuoti ir tobulinti savo treniravimą?

– Tie skaičiai įdomūs, bet man visą laiką įdomiausias galutinis rezultatas. Galiu būti ir paskutinis pagal taškus po pertraukėlių. Jeigu komanda laimi – aš su tuo galiu susigyventi. Sporte galutinis rezultatas yra pats svarbiausias. Žaidėjus turime aukščiausio lygio, kartais ten reikia mažiau kištis, nes jie patys daug situacijų mato ir supranta. Čia didelis jų nuopelnas.

– Treneriui neužtenka vien taktiškai išmanyti krepšinį – reikia užsiimti ir psichologine, vadybine dalimi. Šiais laikais „Žalgiris“ jau nebėra nepasiturinti ekipa, joje žaidžia garsūs vardai, milijonieriai, turintys savuosius ego. Kiek sudėtinga jums yra ši treniravimo dalis?

– Didelis nuopelnas tiems patyrusiems žaidėjams: tiek Nigelui, tiek mūsų lietuviams – Arnui, Ulei. Visi tie patyrę žaidėjai palaikė mane ir daug padėjo. Kiti žaidėjai iš šono gal kitaip žiūrėjo pačioje pradžioje, nes atėjo toks nežinomas, jaunas, bando kažką daryti. Normalu, kad tą vietą reikia išsikovoti. Visi kažkiek tikrino mane sezono pradžioje. Kiekvienoje komandoje taip yra: tikrinama, kur tos ribos, kiek leisiu, kiek neleisiu. Patyrę žaidėjai rūbinėje tikrai daug padėjo. Su jaunesniais žaidėjais gal daugiau pokalbių buvo, bandant išaiškinti, kad mes turime siekti vieno tikslo visi kartu. Tik taip galime kažką pasiekti. Bet visumoje visas kolektyvas yra geri žmonės, su tokiais žymiai lengviau dirbti.

– Prieš sezoną sakėte, kad jūsų svajonė – kad kiekvieną ataką žaistume kaip lemiamą, nesvarbu, ar Lietuvoje, ar Eurolygoje, ar treniruotėje. Ar pavyko tą svajonę įgyvendinti?

– Galutinai galėčiau pasakyti po finalų. Bet šiaip – taip. Žaidėjai tikrai norėjo žaisti, laimėti, norėjo klausyti. Porą rungtynių tikrai labai maloniai jaučiausi ant suoliuko, kai žaidėme be pagrindinių lyderių, bet visi kovojo už komandą. Nors pradžioje pralaiminėdavome, nebuvo kažkokių pykčių, visi siekėme bendro tikslo ir gale pavykdavo iškovoti pergales. Didžiausi nuopelnai žaidėjams, kad jie stengiasi ir nori įrodinėti. Jie žino, kokiame klube yra ir kam atstovauja. Turime visą laiką atsiduoti šimtu procentų.

– Šiuo metu komanda užtikrintai žygiuoja link čempionų žiedų. Atrodo, kelias tapo dar atviresnis po „Ryto“ iškritimo, kadangi pastaruosius ketverius metus finalo serijos būdavo išties įdomios ir įnirtingos. Ar šiuo metu nesusiduriate su tuo, kad reikėtų žaidėjus papildomai motyvuoti paskutiniams žingsniams, ypač kai serijos reikia laukti?

– Tai yra normalu. Žinau iš patirties, kad visiems sezonas jau į pabaigą, o užsieniečiams čia būti jau sunkiau. Bandome visais būdais motyvuoti, užvedinėti juos. Dabar tas laukimo tarpas įdomus – kaip palaikysime formą, nes kitos komandos žaidžia maksimaliu tempu, o mes beveik savaitę būsime be rungtynių. Čia nėra lengva, bus įdomu, kaip atrodysime. Bet vėlgi – esame finale, žinome, kur ir dėl ko žaisime. Nedaug liko, tokį sezoną turime užbaigti iš savęs išspaudę maksimumą.

– Kaip pavyko išnaudoti laisvą laukimo laiką? Turėjote ir treniruotę lauke, ir Sylvaino Francisco delno įspaudo atidengimo ceremoniją. Ar visa tai padeda prapūsti galvą prieš finalą?

– Bandome tas treniruotes truputį pakeisti, paįvairinti, kad neužsidarytume tik salėje. Jau septynis-aštuonis mėnesius tą patį per tą patį darome. Aišku, nepamirštame krepšinio, bet savaitės pradžioje bandėme viską pakeisti, kad žaidėjai gautų kitokių emocijų. Matome, kad tai veikia, o netrukus pradedame vėl rimtai dirbti ir ruoštis finalams.

– Tikriausiai galima konstatuoti, kad pirmąjį sezoną „Žalgiryje“ galima laikyti sėkmingu. Visgi trenerio darbas toks, kad vieną dieną esi aukštinamas, o kitą – vejamas iš posto. Spaudimas su gerais rezultatais tikriausiai irgi auga, o „Žalgirio“ ambicijos tikrai nemažės. Kokius lūkesčius turite savo ateičiai Kaune?

– Mano lūkesčiai tokie patys, kokie buvo atėjus: paruošti komandą kiekvienoms rungtynėms taip, kaip aš įsivaizduoju geriausiai, ir žaisti kiekvieną mačą kaip lemiamą. Niekas nesikeičia. Turime gerai užbaigti šitą sezoną, dar nieko nebaigėme. O kad darbas toks yra – tai mūsų realybė: vieną dieną esi aukštinamas, kitą dieną būsi blogiausias. Kaip patyrę treneriai sako: smarkiai nesidžiauk kažką pasiekęs ir smarkiai neliūdėk kažką pralošęs. Taip ir dirbame – kad visi maksimaliai atiduotume jėgas, o tada jau galime laimėti arba pralaimėti. Einu žingsnis po žingsnio, negalvoju apie baisiai didelius tikslus į priekį.