Ministras ir jo pažadų čempionatas

Kalbėti apie ryžtingus veiksmus, garantuoti tobulus rezultatus, net ir puikiai žinant, kad jų pasiekti neįmanoma. Jei taip elgtųsi eilinis pilietis, galėtum įtarti jį esant neįtikimai naivų Don Kichoto pasekėją. Tačiau kaip pavadinti šia taisykle besivadovaujančio valdžios atstovo veiksmus: tautos maustymu, politikavimu, prastos viešųjų ryšių akcijos vykdymu?

Kažkuris iš šių atsakymo variantų tinka ir vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui.

Pamenate kovo mėnesį, kai vos pradėjus išankstinę prekybą bilietais į Europos vyrų krepšinio čempionatą daugybė išskirtinę teisę tapti pirmaisiais įsigijusių "EuroBasket 2011 Fan Club" narių liko be bilietų? Krepšinio gerbėjams virtualiai braukiant šykščias vyriškas ašaras, atvirai liejant tūžmąstį dėl esą apgavystės vidury baltos dienos, ministras R.Palaitis bakstelėjo donkichotiška ietimi į Kūno kultūros ir sporto departamentą bei Lietuvos krepšinio federaciją ir paprašė paaiškinti bilietų platinimo tvarką.

"Organizuojant tokį svarbų renginį, į Lietuvą jau dabar nukreipti visų žvilgsniai. Įtarimai, kad Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynių bilietai nusėdo ne krepšinio fanų, o spekuliantų kišenėse, deja, visiškai nereprezentuoja mūsų valstybės", – kaip jau tapo įprasta Lietuvos valdžiažmogiams ministras pirmiausia galvojo apie šalies įvaizdį užsieniečių akyse.

Galiausiai R.Palaitis pažadėjo: "Galiu patikinti – spekuliantams užsidirbti iš Europos vyrų krepšinio čempionato tikrai nepavyks."

Tai, kad viešai duodamas šį pažadą ministras padarė didelę klaidą, buvo aišku iškart: nuo spekuliantų nepavyksta apsisaugoti net ir tokio masto renginiams kaip Pasaulio futbolo čempionatas. Iki krepšinio čempionato skaičiuojant paskutines valandas tai tampa akivaizdu: nepaisant R.Palaičio pažado, spekuliantai, sugebėję pasipelnyti iš aklos lietuvių meilės krepšiniui, smagiai prasisuko.

Koks šio šešėlinio verslo pelningumas, sužinoti neįmanoma. Dienraščio žurnalistų atliktas tyrimas atskleidė, kad lygiai taip pat neįmanoma iš spekuliantų atimti šio pelno ar bent juos nubausti.

Iš beveik trijų dešimčių nustatytų galimos spekuliacijos atvejų pradėti tik šeši tyrimai, tik vienas iš jų pasiekė teismą. Tačiau pastarasis į šį labai išpūstą burbulą pažiūrėjo visiškai atsipūtęs: tokia prekyba esąs tik vienkartinis atvejis, o ne verslas, nubausti negalima – paleisti.

Stačia galva metęsis į klastingą viešųjų ryšių jūrą, pažadėjęs populiarius, bet neįmanomus dalykus ministras liko nieko nepešęs. Gal dėl to šiandien šia tema jis kalba daug atsargiau?

"Galima prekyba padirbtais bilietais į krepšinio rungtynes. Šiuos bilietus, kadangi jie identifikuojami pagal brūkšninius kodus, ne taip sunku padirbti", – vakar tautą instruktavo R.Palaitis.

Atrodo, kad savo ašarose skęstantiems krepšinio gerbėjams ir vėl teks gelbėtis patiems, nes valdžios atstovai ir bilietų klastočių klausimu negali pasakyti nieko paguodžiamo. Nuo pat kovo spekuliantus gaudantys pareigūnai neaptiko nė vienos pogrindinės bilietų spaustuvės, tačiau numano, kad prekiauti padirbtais bilietais bus bandoma prieš pat rungtynes.

Gal ministras, prieš pusmetį žadėjęs apsaugoti Lietuvos reputaciją ir krepšinio gerbėjų nervus, šiandien bent patartų, kaip apsisaugoti nuo galimų klastočių? Deja. "Paprasta kopijavimo mašina kopijuotais bilietais iš padirbtų bilietų turėtojų pateks pirmas atėjęs, todėl žmonės turėtų labai žiūrėti, iš ko perka bilietus", – toks esąs jo receptas.

Tik taip ir lieka neaišku, į ką reikėtų "labai žiūrėti" krepšinio gerbėjams – parduodančių akis, panagių švarumą ar automobilio markę. O gal, užuot žiūrinėjus, skubėti į savo vietą? Juk klastočių, anot ministro, neatskirsi nuo autentikos.