Modestas Paulauskas: "Esu įaugęs į krepšinį“

Daugkartinis Europos, pasaulio ir olimpinis krepšinio čempionas Modestas Paulauskas su savo treniruojama Šakių „Zanavyko“ komanda žaisti šalies regiono krepšinio lygos rungtynių buvo atvykęs į Naująją Akmenę. Susirinkę "SC-KK Akmenė" aistruoliai atkreipė dėmesį, kad legendinis sporto veteranas buvo pastebimai impulsyvus. Apie tai interviu su M. Paulausku ir pradėjo “Šiaulių kraštas“.

— Iš jūsų pokalbių viešojoje erdvėje daugelis susidarė įspūdį, kad gyvenimo reiškinius priimate ir vertinate ramiai, santūriai. Tačiau krepšinio rungtynių metu Naujojoje Akmenėje buvo pastebimas jūsų impulsyvumas, atrodė, jog labai nervinatės.

— Aš visą laiką nervinuosi. Nes esu krepšinyje nuo šešerių metų. Esu įaugęs į krepšinį. Mano rankos — kamuolys, galva — kamuolys, kojos — kamuolys. Ir aikštelė. Todėl negaliu nepergyventi, kai matau savo treniruojamų sportininkų prastą žaidimą. Naujojoje Akmenėje jie aikštelėje ne dirbo, o slankiojo. Erzino ir prastas teisėjavimas. Buvo gaila sportininkų, kuriems neleido žaisti teisėjai.

— Visas krepšinio pasaulis įaugęs į kraują.

— Taip. Ir neištrinsi iki grabo lentos. Net jame gulėdamas aš kumščiu parodysiu, kai bus kas blogai. Jei Kauno sporto halėje pašarvos.

— Per anksti galvoti, kai sportiškai atrodote.

— Reikia žiūrėti realiai — sukaks 65 metai kovo 19 — ąją.

— Kokie prisiminimai iš Joniškyje praleisto laikotarpio?

— Puikūs. Kada būna proga, vis nuvažiuoju į Joniškį. Leonas Karaliūnas pakviečia. Joniškyje pavyko pagyvinti krepšinį, nes ten buvo gerų žmonių, kurie aukojo pinigus išlaikyti komandai. O šiaip ten sportiškas miestas. Prieš man ten pradedant dirbti buvo gera jaunų sportininkų rengimo mokykla. Iš jų surinkome komandą, pastiprinome pora kviestinių žaidėjų, ir komanda buvo pajėgi. Mano nuopelnai dėl to — ne didžiausi. Aš buvau tik kaip surišėjas, kaip cementas. Didžiulis nuopelnas L. Karaliūno, kad sugebėjo mobilizuoti verslininkus, krepšininkiškus joniškiečius.

— O kokia dabartinė situacija Šakiuose, kur treniruojate „Zanavyko“ krepšininkus?

— Šakiuose nebuvo krepšinio tradicijų. Jo ėmiausi, kadangi ten apsigyvenau, turiu namą. Papuolė keli verslininkai, kurie ėmė kelti krepšinį. Nors verčiamės ne vien vietinėmis jėgomis, o atvažinėja sportininkai iš Kauno, kuris yra netoliese.

— Kaip vertinate savo treniruojamų sportininkų žaidimą Naujojoje Akmenėje?

— Kaip gali laimėti, kai mūsų komandoje niekas nesigynė. Atrodė, kad žaidė tokias rungtynes, po kurių einama draugiškai alaus atsigerti. Jie pranašesni prieš akmeniškius beveik viskuo, tiek ūgiu, tiek sukaupta patirtimi.