Motyvacijos ar patriotizmo stoka?

Ž.Ilgauskas, Š.Jasikevičius, R.Šiškauskas, R.Kaukėnas, P.Stojakovičius, V.Radmanovičius, M.Jaričius, N.Krstičius, A.Pavlovičius, A.Bargnani, H.Turkoglu, M.Okuras, M.Smodišas ... Tai tik maža dalis iš kasmet ilgėjančio sąrašo tų Europos krepšinio žvaigždžių, kurios pasaulio čempionate nespindi ne dėl traumų, bet dėl atsisakymų atstovauti nacionalinėms rinktinėms lavinos.

Kol krepšinio sirgaliai interneto portaluose medalius kabina simbolinėms "kas būtų, jei būtų" rinktinėms, verta pasvarstyti, dėl kokių priežasčių žaidėjai atsisako parduoti vasaras vardan tos Lietuvos.

Nors dauguma atsisakančiųjų tai grindžia nuovargiu po sunkaus sezono, tačiau analogiškai sunkius ar net sunkesnius sezonus turėjusių kolegų pasiryžimas užsivilkti nacionalines spalvas (D.Nowitzki, P.Gasolis ir kt.) leidžia manyti, kad tikrosios atsisakymo priežastys slypi kažkur anapus. Norint suvokti tikruosius atsisakymo motyvus, reiktų paanalizuoti, kas apskritai žaidėjus motyvuoja atstovauti nacionalinėms rinktinėms.

Psichologijoje motyvas yra aiškinamas kaip veiklos priežastis, susijusi su objektyvių poreikių (žmogaus būsenos, kurią sukelia ko nors stoka) patenkinimu. Motyvacija - elgesio skatinimo sistema, kurią sukelia įvairūs motyvai. Taigi, išskirčiau šiuos pagrindinius sportininkų motyvacijos veiksnius:

1. Pasiekimų poreikis.

Pasiekimų poreikis - tai noras patirti sėkmę savo pastangų dėka ir prisiimti atsakomybę už savo rezultatus. Tai viena svarbiausių sportininkų vidinės motyvacijos išraiškų, išsivystančių iš sportininko kaip profesionalo kompetencijos poreikių. Be to, sportas apskritai pagal savo paskirtį yra orientuotas į pergalių siekį, todėl natūralu, kad pergalių troškulys yra vienas iš svarbiausių veiksnių, įtakojančių žaidėjų atstovavimą nacionalinėms rinktinėms. Tai ypač būdinga jauniems sportininkams (A.Jomantas, M.Kalnietis, P.Jankūnas ir kt.), todėl mažai tikėtina, kad tokios kategorijos krepšininkai atsisakytų atstovauti rinktinėms, ypač vyrų.

Tačiau yra ir išimčių - dalis žaidėjų, kurie į NBA patenka dar net nesušilę kojų Europoje bei nacionalinėse rinktinėse, vis dažniau pareiškia apie savo nenorą atstovauti šaliai. Pastaruoju metu pastebimas labai didelis tokių krepšininkų srautas į NBA, kur jie perkami su tam tikru avansu, tikintis, kad perspektyvoje jie taps antrais novitzkiais, kirilenkomis ar gasoliais. Akivaizdu, kad ir NBA jie negali iš karto daug laiko praleisti aikštėje, todėl sėdėjimą ant suolo klubų vadovybė bando kompensuoti priverstinai siųsdami juos į vasaros lygas bei įpareigodami visą vasarą dirbti su individualiais treneriais. Šia prasme - pasiekimų poreikį šiai kategorijai žaidėjų nustelbia didžiąja dalimi patenkinti karjeros bei pinigų poreikiai (A.Bargnani, K.Perovičius, M.Andriuškevičius - į jaunimo rinktinę, A.Pavlovičius).

Pasiekimų poreikio patenkinimas iš dalies paaiškina, kodėl pergalių prisisotinę tokie žaidėjai kaip Š.Jasikevičius, N.Vujčičius ar D.Bodiroga nebenori naujų iššūkių ir mieliau renkasi poilsį, nei alinančias treniruotes bei įtemptas varžybas vasarą.

2. Karjeros poreikis.

Niekas kitas taip nereklamuoja sportininko, kaip geri rezultatai svarbiose varžybose, o tai - jau puikios karjeros galimybės. Neatmestina, kad daugelį jaunų, perspektyvių bei ne itin gerai žinomų žaidėjų tokia reklama skatina žaisti rinktinėse ne mažiau kaip patirties gavimas iš jau pripažintų meistrų.

Tuo tarpu negarsių krepšinio tradicijomis šalių (Kataras, Libanas ir pan.) žaidėjams tai - puikus šansas parodyti savo galimybes stiprių klubų vadovams. Puikiai tuo savo laiku pasinaudojo Angolos rinktinė, kurios beveik visus žaidėjus, berods po Barselonos OŽ, išpirko Europos klubai.

3. Pinigų poreikis.

Sutikit, kad prierašas "nacionalinės rinktinės narys" ne tik gražiai skamba, bet ir turi savo nulį kontrakte. O kur dar premijos, mokamos po skambių pergalių! Kai kuriose nacionalinėse rinktinėse (Prancūzija, JAV), pinigų poreikis patenkinamas ir sudarant su žaidėjais kontraktus, pagal kuriuos jiems mokami nustatyto dydžio honorarai. Tai leidžia išvengt tam tikro neapibrėžtumo dėl rinktinės formavimo, o kartu - sportininką verčia į žaidimą rinktinėje žiūrėti ne kaip į auką šaliai, bet kaip į darbą. Žinoma, tai suteikia ne tik motyvacijos, bet ir atsakomybės, nors, reikia pripažinti, kad baimė būti "sumaltam į miltus" ir "sumaišytam su visomis nekvapiomis organinėmis medžiagomis" grįžus po nesėkmingų pirmenybių, įpareigoja ne mažiau. Iš kitos pusės žiūrint, - patenkinus šią poreikių grandinę, kai kuriems sportininkams ji gali tapti viršutine poreikių piramidės dalimi, nustelbiančia kitų poreikių tenkinimą (pvz. pergalių siekimą, bendrumo ir kt.).

Taigi klausimas: ar kontrakto dydis dažnai nėra atvirkščiai proporcingas žaidėjo norui atstovauti savo šaliai ?

4. Narystės, bendrumo poreikis.

Noras bendrauti ir patirti priklausomybės jausmą (bendras darbas, draugiškas kolektyvas, renginiai, bendras laisvalaikis) dažnai labiau nei pinigai motyvuoja ne vienerius metus kartu vasaras praleidžiančius sportininkus.

Kaip dažnai interviu prisipažįsta krepšininkai, sezono pabaigoje su nekantrumu laukiama rinktinės stovyklos ir "chebros" suvažiavimo. Nenuostabu, kad gerai ir šiltai sutariančios komandos pasiekia svarių laimėjimų, todėl narystės bei bendrumo poreikis dažnai sportininkams asocijuojasi su pergalėmis ir šiltais prisiminimais, o kartu - ir skatina tai išgyventi vėl ir vėl.

Cituoju V.Chomičių po praėjusio EČ : "Žaidėjai, kurie galvojo apie atsisveikinimą su rinktine po šio čempionato, vakar pasakė, kad nori likti rinktinėje, nes kolektyvas yra labai draugiškas, ir nori vykti į pasaulio čempionatą Japonijoje."

Šis poreikis apima ir bendrumo su visa tauta poreikį: kol vyksta čempionatas, žaidėjai yra tapatinami su visa tauta, o kartu jų vardai minimi ne mažiau kartų, nei to, kurio vardo tarimas be reikalo priskiriamas nuodėmei.

Antra vertus, žaidėjams, kurie yra turėję rinktinėje konfliktų su jos vadovybe ar komandos draugais (R.Kaukėnas, T.Pačėsas), tai labai stipriai įtakoja pastarųjų greitą atsisakymą.

5. Savigarbos ir pagarbos poreikiai

Tai pasitikėjimo, prestižo, reputacijos, svarbumo ir panašūs poreikiai (pagyrimai, statusas). Laimėtos svarbios varžybos atneša nemaža šlovės ir prestižo, visuotinį pripažinimą, net jei komandoje vaidinai antraeilį vaidmenį. Sutikit - būti tautos dydvyriu, geras jausmas.

Nemotyvuotos žvaigždės ar išalkę vidutiniokai?

Pernykštės serbų, turkų rinktinės bei keletas pastarųjų "Svajonių komandų" jau sukėlė nemažai diskusijų dėl lūkesčių nepateisintų pasirodymų. Serbų bei turkų sporto funkcionieriai dievagojosi aikštingų savo žvaigždžių nebekviesiantys į rinktinę apskritai, amerikiečiai jau kelintus metus bando kavos tirščiuose atrasti sėkmingą komandos komplektacijos formulę.

Mūsiškiai sporto funkcionieriai, nežiūrint į sėkmingą pasirodymą praėjusiame EČ, taip pat neatsakingai svaidėsi pasisakymais, kad poreikio žaisti rinktinėje nejautę žaidėjai galės baldus stumdyti, tuoktis ir toliau ilsėtis. Taigi dilema: nemotyvuotos žvaigždės ar išalkę vidutiniokai? Matyt, nė vienas iš pasirinkimų nėra optimalus, nes abu jie yra kraštutinumai, į kuriuos nevertėtų sąmoningai pulti. Nemotyvuotos žvaigždės atsainiu žaidimu sirgaliams dažniau sukelia pasipiktinimą, nei pasitenkinimą, o vidutiniokai dėl meistriškumo trūkumo vien azartu ir pasiaukojimu laurų nepriskins.

Tai kurgi išeitis? Išeities siūlyčiau ieškoti žvaigždžių motyvacinės sistemos parengime. Kaip žinia, darbuotojų motyvacinės sistemos ruošimas jau senai naudojamas net ir kiek didesnėse organizacijose, todėl nieko naujo, jei tokia praktika būtų aktyviau perkelta ir į sportą. Žinoma, negalima teigti, kad žaidėjai Lietuvoje visiškai neskatinami ir nemotyvuojami (premijos, iškilmingi pagerbimai ir pan.), tačiau motyvacija - subtilus ir labai individualus dalykas, todėl bendras komandos skatinimas, kartais gali neduoti reikiamo rezultato.

Pavyzdžiui, skatinimas premijomis, kuomet komandoje didžioji dalis žaidėjų - milijonieriai. Tokiu atveju, gauti miglotą premiją žaidėjui, kurio kontraktas siekia 3-5 milijonus litų nėra tas poreikis, kurio nebūtų galima iškeisti į gerą mėnesį poilsio Arubos saloje. Šiuo atveju tik geras žaidėjo, kaip žmogaus, pažinojimas gali leisti surasti tą priežastį, kodėl jis būtų suinteresuotas atstovauti savo šaliai. Tai galėtų būti buvusiam atsarginiam žaidėjui suteikiamas didesnis laiko skaičius aikštelėje (pvz. savo laiku D.Slaninai), kapitono pareigų keitimas ir pan.

Gal trūksta patriotizmo ?

Gana dažnai žaidėjo atsisakymas atstovauti savo šaliai yra palydimas replikomis apie patriotizmo stoką. Patriotizmas - tai meilės savo kraštui, savo bendrapiliečiams ir tėvynainiams visuma. Kaip jausmas jis tampa aktualus tik kažkokių neramumų ar išorinės agresijos grėsmės metu. Tuo tarpu visuotinio ramumo laikotarpiu - tai tėra pareigos savo kraštui įvykdymas. Taigi vargu, ar tiek metų atidavusius nacionalinei rinktinei žaidėjus galima kaltinti patriotizmo nebuvimu, t.y. pareigos šaliai neatlikimu - juk tiek Š.Jasikevičius, tiek ir R.Šiškauskas ir kiti ilgą laiką be jokių priekaištų gynė baltai - žalių garbę. O kas pasakė, kad tai turi tęstis amžinai ?..

Netgi serbai, kurie garsėjo itin uoliu atstovavimu savo šaliai, pastaraisiais metais labai kenčia nuo atsisakymų lavinos. Kas kaltas ? Manau, tos pačios išorinės (jų atveju - karo konflikto) grėsmės nebuvimas. Taigi, atstovavimas šaliai iš patriotizmo iš esmės pasibaigė su Sabo ir Marčelos Atlantos bronza.

Svarbu sustoti "pačiame smagume"

S.Štombergas, N.Vujčičius, E.Žukauskas, D.Bodiroga, ir kt. - tai tik trumpas sąrašas žaidėjų, kurie iš nacionalinių rinktinių pasitraukė dar galėdami daug joms duoti, t.y. "pačiame smagume". Kokios to priežastys? Sakyčiau, tiek objektyvios, tiek ir subjektyvios. Iš vienos pusės - visų vardintų poreikių nebeturėjimas (laimėti titulai, solidūs kontraktai, išsikovota pagarba tėvynėje), iš kitos pusės - jėgų mažėjimas, baimė neatlaikyti konkurencijos, ilgesnio poilsio poreikis. Taigi, iš rinktinės pasitraukęs kaip lyderis, visų sirgalių akyse žaidėjas toks ir išliks.

Kitas svarbus klausimas - gal iš tikrųjų intensyvėjant krepšiniui, didėjant krūviams, žaidėjų organizmai pradeda braškėti ir privalomai reikalauja poilsio visą vasarą? Sutinku su mintimi, kad žaidėjas negali ilgą laiką nesitreniruoti, nes pradeda "atrofuotis", o jėgų atstatymui maždaug vieno mėnesio turėtų visiškai pakakti. Šiuo klausimu, turėtų būti griežtesnė ir FIBA bei ULEB pozicija, įpareigojanti nacionalines lygas organizuojančias federacijas užbaigti sezonus maždaug tuo pačiu metu, kas leistų visiems krepšininkams turėti maždaug vienodas atostogas.

Pagarbiai Jūsų

Paparazzi