Mūšis su slovėnais – įdomiausias grupėje

Jeigu nenutiks jokių stebuklų, tai paskutinėse grupės rungtynėse susitiksime su lyderiais, iškovojusiais visas keturias pergales, o mes vis dar turėsime vieną pralaimėjimą.

Paskutinis mačas bus įdomus dėl daugelio dalykų. Visų pirma – dėl galimos vietos turnyrinėje lentelėje. Fanai jau seniai paskaičiavo, kad norint amerikiečius gauti tik pusfinalyje, grupėje reikia būti arba pirmiems, arba tretiems.

Neabejoju, kad tokių tikimybių teorijų net nesvarstys treneris Jonas Kazlauskas. Neįsivaizduoju, kaip strategas galėtų siūlyti savo auklėtiniams pralaimėti? Nesąmonė.

Tačiau patiems krepšininkams pasąmonėje tai gali būti užsifiksavę. Jie ne kvailiai, jie irgi pavarto krepšinio portalus ir rungtynėse su slovėnais puikiai žinos, kokia vieta labiausiai tinkama. Būtent tai būtų galima laikyti tyčiniu pralaimėjimu – kai kurių krepšininkų dvejones dėl rezultato.

Kitas dalykas – niekas dar negarantuoja, kad bus peržengtas aštuntfinalio  barjeras. Yra trys variantai – Suomija, Ukraina ir Dominikos Respublika ir nei viena iš šių valstybių nėra silpna, nėra tokia, kad dar prieš rungtynes būtų aišku, jog  laimėsime.

Atmeskime sąmokslo teorijas, sakykime, kad jokių skaičiavimų nebus. Dėl ko dar bus įdomus mačas? Dėl visiškai skirtingo žaidimo stiliaus.

Mes jau nebe tie lietuviai, kurie laimėjo Europos čempionatą uraganiniu puolimu. Kazlauskas jau praėjusiais metais parodė, kad jam svarbiausia – gynyba. Tokia mūsų rinktinė ir yra – gynybinio stiliaus.

Slovėnai rungtyniauja visiškai priešingai. Per trejas sužaistas rungtynes jie metė beveik po 90 taškų! Treneris Jure Zdovcas leidžia savo auklėtiniams improvizuoti, leidžia bėgti į greitas atakas, leidžia kurti.

Tačiau dideli skirtumai ne tik čia. Labai skiriasi vien jau komandų komplektacija. Slovėnai turi daug gerų gynėjų. Vien ką reiškia Goranas Dragičius ir mūsų lengviesiems kraštams nenusileidžiantis Zoranas Dragičius.

Labai svarbią rolę vaidina Domenas Lorbekas, kuris nėra jokia žvaigždė klubiniame krepšinyje, tačiau treneris jį vertina dėl patirties ir protingo žaidimo – mažai neparuoštų metimų, mažai žaidybinio broko.

Keista, tačiau tarp gynėjų dar yra nemažai rezervų. Štai praėjusį sezoną gerai Eurolygoje pasirodęs Jaka Blažičius kol kas žaidžia vos po 11 minučių, per kurias spėja rinkti po 5 taškus, bet labiau pasižymi klaidomis ir pražangomis.

Perspektyvusis Klemenas Prepeličius kol kas apskritai neranda savęs ir per tris sužaistas rungtynes nepelnė nei taško. Turbūt jam sunkiai sekasi susitvarkyti su debiutanto jauduliu, tačiau iššauti gali bet kada.

Gera gynėjų komplektacija mums yra tarsi peilis. Tarkim kas stabdys G.Dragičių? Seibutis? Jis tam labiausiai tinka, bet kaip tada rasti jėgų dar ir žaidimo organizavimui?

Kita bėda, kad slovėnų „mažiukai“ moka ir gintis. Abu Dragičiai, Lorbekas, Edo Muričius – visi jie gali sėkmingai stabdyti savo priešininkus. Net neabejoju, kad matysime vaizdą, kaip ir mače su Australija – nuolatinį spaudimą mūsų gynėjams.

Bet su aukštaūgiais situacija priešinga. Šioje vietoje jau Zdovcas turės sukti galvosūkius, ką daryti, kad jo komandos priekinė linija nebūtų sulaužyta, nes lietuviai turi daug šansų tai padaryti.

Priešininkų pagrindinis „centras“ – 22 metų Alenas Omičius, kuris praėjusį sezoną „Olimpija“ klube rinkdavo 10 taškų ir 6 kamuolius. Gal ir nereikalingas palyginimas, bet mūsiškis Gailius toje pačioje komandoje žaidė daug įspūdingiau, bet į Lietuvos dvyliktuką nepateko.

Omičius turi visus duomenis, jog būtų gynybinio plano „centras“ – jis aukštas ir gana galingai sudėtas. Bet kol kas jis tikrai nėra gynybos monstras. Vien ką pasako faktas, jog per tris vykusias rungtynes jis neišrašė nei vieno bloko, nors žaidė su Pietų Korėja ar Meksika. Puolime jam sekasi neblogai, tačiau žaidimas – nuspėjamas. Alenas nemeta iš toliau, visą darbą atlieka arti krepšio.

Ir tai yra geriausias varžovų „aukštas“. Pagrindinį „centrą“ keičia žaidėjas, kuris per savo karjerą niekada net nežaidė vidurio puolėju – Miha Zupanas. 31 metų 205 cm ūgio puolėjas savo karjeroje niekada nežaidė stipriame klube ir yra gana ribotų galimybių.

Sunkieji kraštai  - taip pat labai silpni. Starto penketo vietą užima 33 metų veteranas Jure Balažičius, kuris tik pernai debiutavo rinktinėje! Kai kurie krepšininkai tokių metų atvirkščiai – baigia karjeras savo nacionalinėse komandose.

Kaip bebūtų, Balažičius rungtyniauja bene stabiliausiai iš aukštaūgių. Jį keičia Urošas Slokaras – tokio pat stiliaus aukštaūgis, tačiau jau kokie ketvirti metai, kaip pamiršęs, kas per daiktas tas krepšinis. Keista, kad dar sugeba prasimušti į dvyliktuką. Neturėdamas kito pasirinkimo, Zdovcas į PF retkarčiais stato ir Muričių, kuris yra pakankamai aukštas žaisti PF, tačiau neturi tam įgūdžių. Toks slovėniškas Kuzminskas.

Mūsų rinktinėje silpniausias aukštaūgis – Kšyštofas Lavrinovičius, o pas slovėnus jis būtų pagrindinis aukštas, tai daug ką pasako.

Logiška, kad kaip Zdovcas lauš mus per gynėjus, mes laušim varžovus per aukštaūgius. Tik klausimas, ar lengva tai padaryti be mažųjų pagalbos? Reikės kažką sugalvoti, kad mūsų puolėjai gautų pakankamai kamuolių. Bet kuris mūsų priekinės linijos žaidėjas gali užkurti varžovams pirtį. Svarbu nedaryti nesąmonių nežaisti atsitraukus nuo krepšio. Kaip tik, viską reikia versti iš arti. Slovėnų aukšti gana silpni, bet jie visi judrūs, gali perimti kamuolius. Tad sumanus gynėjų žaidimas bus dar labiau reikalingas.

Daug parašiau apie silpną slovėnų priekinę liniją, tačiau yra vienas bet. Visi jų aukštaūgiai (išskyrus Omičių) gali pataikyti iš toli. Tiek Slokaras, tiek Balažičius, tiek Zupanas, tiek Muričius – nei vieno negalima palikti laisvo. Tai ir sukuria savitą slovėnų žaidimo stilių – kartais visi penki krepšininkai, būnantys aikštėje, gali smeigti tritaškį.

Standartinė slovėnų situacija būna tokia – kažkuris iš Dragičių veržiasi link krepšio ir viskas baigiasi trimis variantais: 1. metimu į krepšį. 2. atmetimus komandos draugui prie tritaškio linijos. 3. klaida.

Bėda ta, kad trečiasis variantas pasitaiko gana retai. Bus sunku parinkti tinkamą gynybos sistemą. Gorano žaisti vienas prieš vieną palikti tiesiog negalima. Tačiau dvigubinant gynybą, atrišamos rankos snaiperiams, kurių varžovai turi užtektinai. Štai ir galvosūkis.

Taigi gaunasi įdomus derinys. Gynybinė komanda ir puolimo komanda. Gynėjų komanda ir aukštaūgių komanda. Komanda su superžvaigžde ir komanda be žvaigždžių. Laukia įdomiausias grupės mačas.