Naujosios Zelandijos rinktinės treneris džiaugiasi atsiradusiomis galimybėmis

Naujojoje Zelandijoje regbis yra kur kas populiaresnis už krepšinį. Tačiau būtent šios mažos Okeanijos valstybės krepšininkai 2002 metų pasaulio čempionate nustebino ne vieną krepšinio specialistą ir gerbėją, pasiekdama pusfinalį.

Atėnų olimpiadoje ši rinktinė irgi nebus priskiriama prie favoričių, tačiau jos žaidėjai ir treneriai tikisi, kad pavyks įveikti išankstinius nusistatymus ir pratęsti sėkmingų pasirodymų seriją. Pateikiame interviu su vyriausiuoju Naujosios Zelandijos rinktinės treneriu Tabu Baldwinu.

- Žaisti svarbiose tarptautinėse varžybose Naujosios Zelandijos krepšininkams tampa įprasta - dalyvavote Sidnėjaus olimpiadoje, vėliau pasaulio čempionate, artėja Atėnų Olimpinės žaidynės. Kaip šie pasirodymai paveikė jūsų šalies krepšinį?
- Dalyvavimas šiose varžybose davė kelis privalumus. Visų pirma žaidėjai gavo labai daug patirties, nes tik žaidimas aukščiausio lygio varžybose kelia jų meistriškumą. Be to, dabar žaisdami tarptautines rungtynes suprantame, kokį spaudimą jaučia geriausių valstybių krepšinio komandos.

Kalbant apie poveikį šalies krepšiniui, tai jis yra tik teigiamas. Geri mūsų pasirodymai iškėlė krepšinį į neįsivaizduojamas aukštumas. Taip atsiranda galimybė lengviau iškilti jauniems, perspektyviems Naujosios Zelandijos krepšininkams.

Tačiau tai taip pat uždeda papildomą spaudimą šalies sporto administracijai. Jie turi būti pasirengę atlaikyti kur kas didesnį spaudimą. Visgi manau, kad Naujosios Zelandijos krepšinis per pastaruosius dvejus metus ėjo teisinga linkme.

- Kaip manot, ar žaidėjai šiemet labiau pasitikės savo galimybėmis?
- Šioje situacijoje lazda turi du galus. Be abejo, mūsų žaidėjai jausis kiek tvirčiau žaisdami šiose varžybose ir žinodami varžovų galimybes.

Visgi dabar varžovai mus ir vertins kitaip. Mes nebeesame nežinoma prekė ir manau, kad jei Indianapoly (ten vyko pasaulio čempionatas - aut. past.) mums kiek pasisekė, todėl to paties tikėtis Atėnuose neverta.

[nuotrauka1]- Tarptautinė krepšinio situacija kiek pasikeitė nuo 2002 metų pasaulio čempionato. JAV neiškovojo medalių, tuometinė Jugoslavija finale tik po atkaklios kovos nugalėjo Argentiną. Ar manote, kad Naujosios Zelandijos patekimas į pusfinalį atspindi šiuos pokyčius tarptautinėse varžybose? Ar išties įsisenėjusi tvarka gali pasikeisti?

- Nemanau, kad tai (įsisenėjusi tvarka) labai pasikeitė. Visuomet būdavo rezultatų, kurie, švelniai tariant, nustebindavo. Tačiau prisiminkite, kad Australija dvejose Olimpinėse žaidynėse buvo ketvirta, o mes geriau nei kas kitas pažįstame jų žaidimą.

Mes žinome, kaip gerai jie rungtyniauja, ir Australija labai prisidėjo prie Naujosios Zelandijos krepšinio lygio kėlimo.

Visgi manau, kad jei nori visuomet būti aukštai vertinamas, turi kiekvienose varžybose iškovoti aukštas vietas - aš kalbu apie JAV, Serbiją ir Juodkalniją, Argentiną, Ispaniją - komandas, kurios kasmet kažką laimi.

Visuomet būna komandų, kurios netikėtai iškyla - Lietuva, Vokietija, Kanada ar Australija - jos visada būna tamsiaisiais arkliukais. Žaisdamas su šiomis komandomis bet kuris varžovas turi būti budrus, nes jos gali pateikti staigmeną.

- Ilgą laiką Australija buvo laikoma Okeanijos krepšinio simboliu. Ar dabar Okeanija turi du krepšinio simbolius, ar sėkmė Indianapoly buvo tiesiog atsitiktinumas?
- Dabar mūsų lygiai yra daugmaž išsilyginę, bet tai geriausiai atspindi padidėjusia australų pagarba mūsų atžvilgiu.

Jie vis dar yra dominuojanti komanda ir mes juos labai gerbiame. Žinau, kad Brianas Goorjianas (Australijos rinktinės vyr. treneris - aut. past.) į Olimpines žaidynes vešis labai puikią komandą ir jų varžovai turės nemažai vargo.

Aš džiaugiuosi, kad mes su jais nežaisime grupės varžybose, ir, jei mūsų keliai susikirs atkrintamosiose varžybose, tuomet tai būtų vienos sunkiausių mūsų dvikovų.

- Australija pakankamai galingai atkeršijo jūsų komandai per praėjusias Okeanijos žaidynes, seriją laimėjusi sausu rezultatu 3-0. Ar tai nesumažino jūsų žaidėjų pasitikėjimo?
- Nemanau, kad tai sumažino mūsų pasitikėjimą savo jėgomis, tai turėjo pagerinti mūsų psichologinį pasiruošimą kitoms dvikovoms.

Manau, kad mūsų žaidėjams prireikė per daug laiko ir pastangų atsigauti po pasaulio čempionato euforijos. Mes nebuvome pakankamai gerai pasirengę serijai su Australija, ir jie mus gerai pamokė, kad reiks gyventi dabartimi ir dabartinėmis varžybomis, o ne žiūrėti į praeities pergales. Nesvarbu, ką mes padarėme prieš du ar keturis metus, visiems rūpės tik mūsų pasirodymas Atėnuose.

Nors tie pralaimėjimai mums labai nepatiko, tačiau tikiuos, kad tai galų gale išeis į naudą.

[nuotrauka2]- Kiek svarbi nacionalinėje rinktinėje yra gera atmosfera ir tarpusavio ryšiai? Pavyzdžiui, pernai kiekvienas Italijos rinktinės žaidėjas kovėsi vienas už kitą ir, nepaisant išankstinių nuomonių, iškovojo Europos čempionato bronzos medalius. Kokį vaidmenį suvaidino komandinė dvasia Naujosios Zelandijos sėkmingame pasirodyme pasaulio čempionate?
- Tarpusavio santykiai yra labai didelė sėkmės dalis. Mes neturime tiek aukščiausios lygio krepšinio patirties, kaip geriausios komandos, taip pat neturime ir tiek talentingų žaidėjų.

Kolektyviai mes turime būti geresni nei kuri kita komanda, turinti daugybę gerų žaidėjų. Mes turime žaisti geriau nei komandos, sudarytos tik iš grupės gerai individualiai pasirengusių žaidėjų. Tik būdami geriausiai kartu žaidžianti komanda pasieksime geriausių rezultatų.

- Ar smarki konkurencija dėl vietos Naujosios Zelandijos rinktinėje? Kiek žaidėjų planuojate pakviesti pasirengimui Atėnų Olimpiadai?
- Konkurencija kasmet vis didėja. Per labai trumpą laiką gerų žaidėjų atsirado kur kas daugiau, todėl jų požiūris į darbą labai pasikeitė - krepšininkai treniruojasi kur kas daugiau.

Jie žino, kad dabar galimybės iškilti žymiai geresnės, nei anksčiau, todėl dabar žaidėjai į krepšinį žiūri kur kas rimčiau. Visgi palyginus su kitomis šalimis, mūsų galimybės rinktis žaidėjus yra labai menkos. Turėdami vos 4 milijonus gyventojų, mes esame tik lašas jūroje, palygimus su kitomis valstybėmis, išskyrus Lietuvą.

Iš pradžių pakviesime apie 20 žaidėjų, tačiau labai greitai, maždaug po savaitės, iš jų pasiliksime tik kokius 15, kurie sužais keletą dvikovų už Naująją Zelandiją. Tada, likus 3-4 savaitėm iki olimpiados, kai išvyksime į Europą, mes jau turėsime 12 žaidėjų.

- Kokią reikšmę Naujosios Zelandijos dalyvavimas olimpiadoje turi visos šalies krepšinio vystymuisi?
- Manau, kad krepšinio horizontas Naujojoje Zelandijoje šiuo metu yra geras. Artėja 2004 olimpiada, 2006 Gerosios Valios žaidynes, 2006 metų pasaulio čempionatas, taigi artima ateitis laukia šviesi.

Be abejo, galbūt jei mums nepasiseks olimpiadoje, žmonės Naujojoje Zelandijoje kiek nusivils mumis. Tačiau tikiuos, kad taip neatsitiks, nes mes važiuojame kuo geriau pasirodyti.

- Ar nemanote, kad įšokti į geriausių pasaulio krepšinio rinktinių elitą yra kur kas sunkiau nei jame išlikti?
- Be abejo. Aš treniravau provincijos klubą, kuris laimėjo penkis čempionatus per šešerius metus. Lengviausia iškovoti buvo patį pirmąjį, vėliau ši užduotis tik sunkėjo.

Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad įkopti į viršūnę gali pakankamai greitai, tačiau kad ten išsilaikytum, reikia labai stipriai kovoti, nes daugybė komandų desperatiškai siekia užimti tavo vietą.

Jeigu neišsaugosi to paties noro, motyvacijos, desperatiškumo lygio, greitai prarasi turimas pozicijas.

- Jei nubūtumėte krepšinio treneris, ką veiktumėte?
- Mane visuomet žavėjo jūra ir vandenynas, todėl turbūt būčiau su tuo susijęs. Galbūt užsiimčiau povandeniais mokslais, ar kažkuo panašaus. Galėčiau būti tiesiog žveju. Nežinau kaip gyvenčiau, bet mano gyvenimas suktųsi apie vandenyną.