NBA.com: Arvydas Sabonis - ir didis, ir nuviliantis (VIDEO)

Nors Lietuvos krepšinio legenda Arvydas Sabonis paskutinį savo mačą NBA sužaidė prieš daugiau nei 8 metus (2003-ųjų gegužės 4 dieną), tai nesutrukdė jo atvaizdui šį ketvirtadienį atsidurti geriausioje oficialios lygos svetainės pozicijoje – pačiame pirmojo puslapio viršuje.

Ir taip nutiko ne tik dėl to, kad šiuo metu NBA yra sukaustęs lokautas, dėl kurio lyga savo šaltiniuose negali naudoti dabartinių krepšininkų nuotraukų ar su jais susijusios kitokios medžiagos. Bene pagrindinė šio straipsnio pasirodymo priežastis – tai, kad jau po mažiau nei mėnesio, rugpjūčio 12 dieną, A. Sabonis kartu su Dennisu Rodmanu ir Chrisu Mullinu bus įtrauktas į NBA Šlovės muziejų.

Tačiau savo publikacijoje žurnalistas Scottas Howardas-Cooperis teigia, kad tikrojo A. Sabonio NBA sirgaliai taip niekada ir neišvydo, jį spėjo pamatyti tik europiečiai. Tad, anot jo, dabar kalbant apie A. Sabonį apima du jausmai – didybė ir nusivylimas.

Pateikiame straipsnio vertimą:

„Arvydas Sabonis rugpjūčio 12 dieną bus įtrauktas į NBA Šlovės muziejų. Tai „centras“, kuris kai kuriems gynėjams galėtų duoti pamokų, kaip atlikti perdavimus. Tačiau jei mums praėjus tiems aštuoneriems metams nuo jo karjeros pabaigos, ir liko koks prisiminimas apie jį, tai ne pats teigiamiausias: A. Sabonis – geriausias, kokio NBA lygoje taip niekada ir nebuvo. Didis ir nuviliantis.

Europoje jį pažino visai kitokį – kaip nuostabų ir sveiką 220 cm ūgio ir 130 kg svorio žaidėją. Europiečiai prisimena talentą, kuris suvaidino pagrindinį vaidmenį Sovietos Sąjungos rinktinėje, 1988 metais laimėjusioje olimpinį auksą, ir Lietuvos komandoje, 1992 metais iškovojusioje bronzą. Taigi jie nė trupučio neabejoja, kad jis vertas priėmimo į NBA Šlovės muziejų.

O į Portlando „Trail Blazers“ A. Sabonis atvyko tik 1995-aisiais, kai jam jau buvo 31 metai. NBA fanai taip nė karto ir nepamatė nieko panašaus į tikrąjį A. Sabonį, būtent todėl tie jo septyni sezonai šioje lygoje ir gali būti vertinami kaip nusivylimas.

Nors sirgalių mėgstamas A. Sabonis su komandos draugais nuolat laidydavo juokelius, vos tik prie jo priartėdavo žurnalistai, jis tapdavo nekalbiu ir uždaru žmogumi, kuris neva negali išreikšti savęs dėl kalbos barjero. Tačiau jis mokėjo anglų kalbą, tiesiog tas apsimetimas jam padėdavo išvengti interviu.

Kitas dalykas – sveikata. Problemos dėl pėdos ir Achilo sausgyslės buvo tokios didelės, kad „Trail Blazers“ gydytojas Bobas Robertsas net yra pasakęs taip: „Jau vien jo rentgeno tyrimų nuotraukų būtų užtekę tam, kad jis būtų gavęs leidimą parkuoti savo automobilį kur tik nori, o jo pėda buvo tokios prastos būklės, kad buvo visiškai nepanašu į tai, jog jis galėtų bėgti, nekalbant jau apie krepšinio žaidimą“.

Tarptautinė A. Sabonio sėkmė – du olimpiniai medaliai ir keturis kartus geriausio Europos metų žaidėjo titulas – buvo neatsiejamai susijusi su jo vikrumu. Jis buvo gamtos apdovanotas aukštaūgis, kurį „Trail Blazers“ 1986 metų NBA naujokų biržoje pašaukė 24 numeriu, nors užsieniečiai lygoje vis dar buvo retenybė, o prisivilioti žaidėją iš Sovietų Sąjungos atrodė visai neįmanomas dalykas.

Po NBA naujokų biržos susisiekti su A. Saboniu „Trail Blazers“ mėgino per Valstybės departamentą, JAV magnatą Armandą Hammerį, kuris turėjo ryšių Maskvoje, ir beveik visais, kas tik turėjo kokių nors pažįstamų Sovietų Sąjungoje.

Galiausiai tuometinis Portlando ekipos savininkas Larry Weinbergas ir krepšinio operacijų viceprezidentas Bucky Buckwalteris pamatė A. Sabonį 1986 metų Europos čempionate Madride. Susitikimo organizatoriai paskyrė slaptą laiką ir vietą – 3 val. nakties viešbučio kambaryje. Dabar, net ir praėjus 25 metams, B. Buckwalteris negali patikėti, kad rusai tada baimosi, jog amerikiečiai A. Sabonį galėjo pavogti ir skubiai išsivežti į oro uostą.

Taigi A. Sabonis Portlande atsidūrė tik 1995 metais, o jo sveikata jam leido žaisti tik vidutiniškai po 24,2 minutes per rungtynes. Tačiau jo perdavimai stovint nugara, buvimas ties vidutiniu nuotoliu ir kamuolių skirstymas komandos draugams, tritaškiai metimai... Visas šis arsenalas pavertė jį tikru sirgalių favoritu, nors jo žaidimas ir nė iš tolo neprilygo ankstesniam jo siautėjimui Europoje.

„Jei šis vaikinas būtų buvęs tiek sveikas, kad būtų galėjęs žaisti bent po 30 minučių, jis neabejotinai būtų dalyvavęs NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse. Ir nuolat“, – kalbėjo buvęs jo kolegas, taip pat „centras“ Chrisas Dudley.

„Tai buvo „centrų“ era – Hakeemas Olajuwonas, Davidas Robinsonas ir Patrickas Ewingas. Arvydas irgi turėtų būti minimas tarp jų“, – tvirtino Ch. Dudley.

Su tuo sutiko ir treneris Rickas Adelmanas.

„A. Sabonis būtų palikęs išties didelį pėdsaką. Jis buvo neįtikėtinai talentingas. Prieš visas tas traumas jis tikrai galėjo judėti ir aikštelėje daryti bet ką. Netgi manau, kad jei jis būtų į Portlandą atvykęs anksčiau, mes dabar turėtume du ar tris čempionų žiedus“, – svarstė jis.

„Tačiau Portlande jis jau buvo nebe tas ir vis tiek buvo labai naudingas. Amerikiečiai supranta, kad ir NBA lygoje jis buvo geras, bet nė neįsivaizduoja, koks jis buvo Europoje“, – pridūrė strategas.

A. Sabonis paliko „Trail Blazers“ klubą po 2000-01 sezono, tačiau sugrįžo dar vienam bandymui 2002-03 metais. Jis 78 mačuose žaidė po 15,5 minutės ir pasibaigus sezonui visiems laikams atsisveikino su NBA.

Ir 2011 metais B. Buckwalteris vis dar kartais pasižiūri 30 minučių trukmės vaizdo įrašą apie A. Sabonį – fantastišką jauną paauglį, kuris dar tik ruošiasi parodyti save pasauliui. „Jis buvi fenomenalus talentas“, – pareiškė B. Buckwalteris.

Praėję laikai. Tas pats jau buvo ir 1995 metais. A. Sabonio didybė ir nusivylimas, kad tikrojo A. Sabonio NBA lyga taip niekada ir nepamatė“, – taip baigia straipsnį NBA analitikas S. Howardas-Cooperis.

Primename, kad dabar jau 46-metis A. Sabonis stipriausioje pasaulio lygoje rungtyniavo septynerius metus – 1995–2001 m. ir 2002–2003 m. Visą šį laikotarpį vilkėjo vienos komandos – Portlando „Trail Blazers“ marškinėlius.

Apskritai paskutines karjeros rungtynes A. Sabonis sužaidė 2004 metų gegužės 15 dieną, kuomet atstovaudamas Kauno „Žalgiriui“ paskutinėse LKL finalo rungtynėse pelnė 14 taškų ir atkovojo 13 kamuolių, taip padėdamas kauniečiams tapti šalies čempionais.

Beje, lietuvis, būdamas 40 metų, buvo pripažintas naudingiausiu 2003–2004 metų Eurolygos reguliaraus sezono žaidėju.