Nepasirašytą kontraktą "Blazers" parsiuntęs Adamkus ir kodėl Sabas neatsiėmė olimpinių žaidynių bronzos?

Arvydo Sabonio išvykimas į Valjadolido klubą po etapo Kauno „Žalgiryje“ ir neišvykimas į Nacionalinę krepšinio asociaciją (NBA) dar šiais laikais yra plačiai apkalbamas žmonių. Tai yra ne tik didžiausia Lietuvos, bet ir viso pasaulio krepšinio „Kas jei?“ istorijų.

Apie tai išsamiai pasakojama Lietuvos krepšinio šimtmečio proga sukurto dokumentikos ciklo „Krepšinio namai“ pirmoje dalyje, kurią galite pamatyti naujos kartos televizijoje „Go3“

„Puikiai pažinojau „Trail Blazers“ vadovybę ir išvykstant iš Portlando gavau užpildytą kontraktą, vieno milijono, galimam dvejų metų bendradarbiavimui“, – A. Sabonio sutarties istoriją pasakojo Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.

„Atvažiuoja Valjadolido komandos prezidentas Gonzalo Gonzalo, tiesiai šviesiai sako, yra kontraktas, pirmyn, – apie anksčiau pasirašytą sutartį su „Forum“ klubu pasakojo A. Sabonis. – Gomelskis norėjo, kad 70 proc. kontrakto keliautų į sporto departamentą, man – 30 proc.“

„Valjadolido prezidentas taip norėjo manęs, kad sutarė ir su Chomičiumi, pavyko man įsidėrėti, nes pasakiau, jog tai mums nauja pradžia ir, kiek žinau, kad ir amerikiečiai klubuose žaidžia ne po vieną“, – naują pradžią prisiminė A. Sabonis.

Lietuvos krepšinio veidas Valjadolido klube žaidė istoriškai šaliai labai svarbiu metu – 1989-1992 metų laikotarpiu. Būtent per šį laikotarpį Lietuva po ilgų metų išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos priespaudos ir pradėjo atkurtos valstybės gyvenimą.

Buvo daug klausimų, o vienas didžiųjų – 1992-ųjų Barselonos olimpinės žaidynės. Tuometinis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas, kartu su A. Saboniu priešakyje, praėjo Kryžiaus kelią, kad mūsų šalies trispalvė galiausiai būtų iškelta į viršų Barselonoje. Prieš tai lietuviai Ispanijoje laimėjo visas 11 rungtynių olimpinėje atrankoje.

Olimpinėse žaidynėse Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kovoje dėl bronzos įveikė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) rinktinę, o kaip minėjo tuomet kovas Barselonoje stebėjęs šalies vadovas Vytautas Landsbergis, laimėti bronzą prieš principinį varžovą, buvo svarbiau už auksą.

Po iškovotos bronzos lietuviai pasinėrė į euforiją – pergalės šampanas rūbinėje, išmaudytas V. Landsbergis, skilęs A. Sabonio rankos kaulas, trenkus kumščiu į lubas, ir trankus sugrįžimas į olimpinį kaimelį. Toks trankus, kad A. Sabonis net neatvyko atsiimti olimpinės bronzos po turnyro finalo.

„Grįžome į kaimelį, šovėme šampaną, džiaugėmės ir ruošėmės važiuoti į apdovanojimus, – linksmą istoriją prisiminė Sabas. – Šalia buvo Rusijos pastatas, sakau, reikia nueiti paguosti chebrytę, juk nuo mažens kartu užaugome. Tai aš, ką atsimenu, jog matau Jovaišą ir sakau, jog pakviestų, kai važiuosime.“

Kodėl Sergejus Jovaiša taip ir nepakvietė A. Sabonio ir kaip į tai reagavo Lietuvos delegacija Barselonoje pasakoja dokumentikos ciklo „Krepšinio namai“ kalbinti herojai per naujos kartos televiziją „Go3“. Tai faktai, kurie yra minimi Lietuvos krepšinio šimtmečio dokumentikos „Krepšinio namai“ pirmoje dalyje.

Lietuvos krepšinio federacijos, „TV3“ ir „Go3“ bendrame projekte „Krepšinio namai“ išgirsite Lietuvos vadovų, legendinių krepšininkų ir trenerių pasakojimus apie pirmuosius atkurtos valstybės žingsnius krepšinio aikštelėje, kurie glaudžiai siejasi su Ispanija.

Originalaus turinio dokumentikos ciklą „Krepšinio namai“ mūsų šalies žiūrovai gali stebėti naujos kartos televizijoje „Go3“. Iš viso bus parodyta 10 dalių, skirtų Lietuvos krepšinio šimtmečiui.