Netikėtą "Žalgirio" norą išpildęs P.Jankūnas: rinktinės veidas labai pasikeitęs

Paulius Jankūnas trejus metus vilkėjo tik vien žalio atspalvio marškinėlius. Ilgametis Kauno „Žalgirio“ kapitonas nuo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių nė sykio nerungtyniavo Lietuvos rinktinėje, tačiau nepaisydamas sudėtingo ir traumomis nukloto praėjusio sezono šią vasarą nusprendė sugrįžti į nacionalinės komandos gretas.

Atvykęs į pirmąją treniruočių stovyklą Palangoje, 35 metų kaunietis rado ne tik naują trenerį Dainių Adomaitį (2016-aisiais jam dar dirigavo Jonas Kazlauskas), bet ir gausybę jaunų ir vietą dvyliktuke iš jo pasiglemžti sieksiančių krepšininkų.

„(Rinktinės veidas) labai pasikeitęs – dauguma žaidėjų yra kiti, – tikino P. Jankūnas. – Kažkas išėjo, daugelis atėjo. Aptarnaujantis personalas daugmaž tas pats, tik vyriausiasis treneris ir trenerių štabas kitas. Aišku, jie jau dirba ne pirmus metus, kadangi aš po pertraukos atvažiavau, tai man atrodo nauji treneriai.“

Nors rinktinėje, priešingai nei „Žalgiryje“, P. Jankūnui neteks užimti kapitono pareigų, puolėjas joje pirmą sykį bus vyriausias žaidėjas – daugiau joks krepšininkas dabartinėje komandoje nėra gimęs 1984 m. arba anksčiau. Palyginimui: prieš trejus metus už P. Jankūną vyresnis buvo tuometinis jo bendraklubis Robertas Javtokas.

Vis dėlto vos atvykęs į stovyklą P. Jankūnas pastebėjo, kad bent jau atmosfera komandoje – nė kiek nepakitusi nuo ankstesnių metų.

„Tikrai smagu atvažiuoti į stovyklą – pamatyti ir senus veidus, ir naujus. Bent jau kol kas viskas taip pat, niekas nepasikeitę, visi draugiškai sutaria – smagu“, – džiaugėsi žalgirietis.

Tiesa, mažiau džiaugsmo P. Jankūno veide lieka paklausus apie praėjusį sezoną. Nors „Žalgiris“ jo metu vėl stebino Europą ir pateko į Eurolygos ketvirtfinalį, komandos kapitonas prie šio pasiekimo prisidėjo menkai – vieną po kitos traumas besigydęs žaidėjas tesužaidė pusę rungtynių pajėgiausiame žemyno turnyre.

„Sunkus sezonas buvo ir fiziškai, ir psichologiškai. Buvau pripratęs daugiau žaisti, tų traumų būdavo mažiau, o praėjusiame sezone atrodė, kad vos įsivažiuoji, pažaidi mėnesį ar porą savaičių – ir vėl trauma. Sezonas buvo sudėtingas, bet tikiuosi, kad tos problemos nebesugrįš ir žiūriu tik į priekį“, – vylėsi puolėjas.

Vis dėlto Lietuvos krepšinio lygos finalo serijoje taip pat nežaidęs P. Jankūnas tikina, kad per pastaruosius mėnesius spėjo išsilaižyti žaizdas.

„Tikrai sportavau nemažai, bendravau ir su gydytojais – vis tiek reikėjo išgydyti visas tas problemas kiek galima geriau. Prasidės treniruotės salėje, krūviai ir tada viskas pasimatys“, – sakė P. Jankūnas.

Turint omenyje pastarųjų metų jo traumų istoriją, logiška būtų manyti, jog „Žalgirio“ vadovai neturėjo būti sužavėti išgirdę apie komandos kapitono norą vykti į rinktinės stovyklą. Visgi P. Jankūnas patikino, kad situacija priešinga – kauniečiai esą norėjo, jog veteranas vyktų į pasaulio čempionatą.

„Klubas dar labiau norėjo, kad važiuočiau, kad anksčiau pradėčiau sportuoti ir būtų galima greičiau „įeiti“ į tą ritmą ir formą. Kitaip tariant, kad turėčiau ilgesnį pasiruošimo periodą“, – aiškino krepšininkas.

Tiesa, tai, kad P. Jankūnas buvo pakviestas į nacionalinės komandos stovyklą, dar toli gražu nereiškia, kad tai jam garantuoja ir vietą galutiniame dvyliktuke. Jame po krepšiu neabejotinos vietos yra rezervuotos NBA bokštams Jonui Valančiūnui ir Domantui Saboniui, o į šių žaidėjų pagalbininkų vaidmenis taikysis ir jaunieji Martinas Gebenas, Martynas Echodas bei Gytis Masiulis.

„Aplinkui įspūdingi žaidėjai, – tikino P. Jankūnas. – Konkurencija didelė, nors kiek atsimenu, rinktinėje visą laiką tarp didelių žmonių konkurencija būdavo didelė. Manau, kad labiausiai tuo džiaugiasi treneriai, nes jie turi skirtingų žaidėjų pasirinkimą, ir tie, kurie labiausiai tiks, tuos ir išsirinks.“